Hate list

Jau rašiau apie biblioteką. Šiandien vėl buvau. Niekaip nesuprantu, kaip galima sušikti tokią vietą. Juk faina eit į biblioteką. Ir viską ten… Nu bet ta bibliotekininkė tai ne-ga-liu! Ne-ga-liu.
Gal aš kalta, netolerantiška ir kitokia, bet… Nu nulindau į galutinę lentyną. Knisinėjuosi sau. O anoji šiaip knygas tvarkė. Ir tempia man ji knygas, siūlo: “Ponia Salomėja, noriu parekomenduoti šitą…”. Sakau ne. Sako, kodėl, labai labai gera, pabandykit. Ble. Nu!!!!!! Nu nenoriu. Ar tikrai kaži koks ten “Frančeskos vakarėlis”, kurį bando įkišt jau 3 kartą per metus, toooks geras? O jei ir geras, tai aš nenoriu nenoriu nenoriu. O aš sau tupiu ten gale, skaitau knygos nugarėlę ir ji vėl ateina ir sako: “O šitą ar skaitėt? Labai populiari!”. Ir kiša man “silva rerum”. Skaičiau skaičiau ir jau norėčiau rinktis pati…
Sakysit, kas man nepatinka? Paslaugi moteris ir visa kitą.  Bet ten aš einu dažnai. Visada išeinu su 4-5 knygomis, tad regis nepanašu, kad turėčiau problemų su išsirinkimu. Tą vakarėlį ji man kišo jau tada kai užsiregistravau. Dar suprasčiau, kad naujieną kokią. Dabar gi aš +- žinau kur kokios knygos ir pasiimsiu jei norėsiu.
O pabaigai užmušė: “prabalsuokit vaikų piešinių parodėlėje”.
Grįžus bg pasigyriau, kad mano nekenčiamų žmonių sąraše atsidūrė antras žmogus. Kaip per tiek metų, tai sakyčiau trumpas tas sąrašas.

Prisivertinėjimai

Arba turi valios, arba ne. Arba tingi, arba ne. Būna tokia tingėjimo stadija, kai jau savęs nebegerbi. Nes nedarai to ką pažadi, nes nuvili žmones, nes po to tavimi tiesiog nebetiki.
Aš esu iš tų, kuriems reikia prisivertinėti. Pavyzdžiui, jau nuo kovo mėnesio prievartauju save keltis 9 valandą ryto. Nes aš galiu miegoti ir iki pietų. Prisiverčiu, nes reikia padaryt darbų. Atsikėlusi 9 ryto verčiu save pradėti iš karto dirbti. Leidžiu sau tik itin mažus nuklydimus į paštą, readerį (bet kadangi prenumeruoju labai mažai RSS, tai tebūna max 5, o vidutiniškai 0-2 nauji skaitalai) ir savo blogą. Prisivertinėju, nes puikiai žinau, kad jei nepradėsiu tada, tai diena bus nedarbinga. Tai yra aš skaitinėsiu darbui skirtą medžiagą, bet visus rašymus atidėsiu rytojui.
Aš prisivertinėju daryti savo “chaltūras”. Ir daryti jas ne paskutinę sekundę. Jei turiu atiduot pirmadienį, tai bent jau ketvirtadienį priverčiu padaryt save du trečdalius darbo. Bet noriu pasakyti, kad tikrai PRISIVERTINĖJU. Nes savęs negerbčiau jei tektų sakyt “sorry, patingėjau, padarysiu ryt”. Nors labai labai tingiu.
O dar yra prakeiktoji sritis, kur nuolatos naudoju prievartą: plauti indus ir tvarkyti namus. Niekada nesu to darius šiaip, nes nesunku, nes faina susitvarkyt, nes gražu ir miela. Tiesiog naudoju prievartą. Verčiu save.
O išsilyginti ką nors tai labai retai priverčiu save. Arba einu susiglamžiusi (dažniausiai), arba renkuosi kitą variantą.
Aš prisivertinėju skaityti, kai kurias knygas, kurias net aš pripažįstu geromis, tačiau na jos taip lėtai stumiasi, pvz., Gombrowicz’iaus “Kosmosas”. Nu įdomus tas rašymas, bet aš vistiek prisivertinėju, kad nepagriebčiau kokios tralalaikos.
O yra dalykų, kur nepavyksta. Nepavyksta prisiverst. Pvz., sportuot, laikytis dietos, cypaut, kaip visos mergos daro, rodyt savo emocijų tam tikrose vietose.  Kai studijavau, tai nepavyko man pažadinti susidomėjimo.
Taip vat ir gyvenam. Nežinau žmonių, kuriems nereiktų savęs prievartaut. Žinau tik tokių, kuri meluoja, kad nereikia. Ale nugi vistiek visiems tingisi, ar norisi pamiegot, ar dar kas…

Balzakiškas studentas, dvaro ponas ir fatališka moteris

Įsitaisiusi savo kamputyje stebėjau žmones. Kamputis netikras. Vidinis. Žmonės tikri. Susirinkę palaistyti alkoholinių gėrimų, ragauti sūrių ir kalbėti apie politikas, orus bei kaimynus.
Dešine akimi matau du ponus. Ir greitai nukeliu anuosius į tadoblindos laikus. Įraudęs languotamarškinis suka ūsą ir su kolega aptarinėja žemės reikalus. Kur reikia ką sodinti. Kaip reikia kelius tiesti. Pakalba ir apie politiką. Afganistano problemas. Šypsosi, užgeria gyvu alumi. Atrodo geraširdis, bet tik ir lauk, kol iš aulinuko ištrauks botagą. Aulinuką su botagu išgalvojau. Visa kita tikra.
Jo kolega tikras amerikonas.  valdoadamkaus intonacijomis pasakoja apie Amerkose gyvenančią dukrą. Pasiglosto pilvą, prisideda prie pono kalbų apie karus ir žemes. Žvelgiu dešinės akies kampučiu aš į juos ir mąstau apie tuos senuosius pasaulius ir dvarponių susitikimus.
Jaunas studentas. Dar milijonas ambicijų. Lengvai laviruoja tarp dvigubai vyresnių žmonių. Meiliai pakalbina vieną damą, susidaužia gėrimais su ponu. Paklausia patarimo vyresnio. Taip man kyla vaizdiniai apie tuos senuosius studentus, kuriuos kas nors turėdavo įvesti į aukštuomenę, o tieji imdavo iš jos viską. Šiuolaikiškumas prabunda tik kalbant apie greitį ir neteisybę darbuose. Idealų ieškotojas dar negavęs gyvenimo rykštės. O jam pasitraukus visos damos šnabžda “ak koks jaunuolis, ak!”. Mokam mes apsimetinėti, ar ne? Kaip ir anais laikais.
Fatališka moteris iš karto įneša aistros kvapų į sodelį. Jai nereikia stangrios krūtinės, anei korsetų. Nė pilvo lygaus, nei jauno amžiaus. Nei dailios šukuosenos, nei kultūringos kalbos. Fatališka moteris raudona suknele traukia vieną cigaretę po kitos, kalba užkimusiu balsu, kartais mesteli ne itin taktiškų pastabų ar viena sau klajoja tarp medžių. Nusprendusi pabendrauti – gauna visą intymią informaciją vos tik išsižiojus. Dama į kurią krypsta visų akys. Kuri moka pasiimti. Ir kuri niekada nesusimąsto, kad ji štai tokia.
Ir dar senyva menininkų porelė. Toks epitetinis vaizdinys neturi pagrindo. Tokios išvaizdos žmonės “giminėse” vaidino antanus su menu neturinčius nieko bendro. O bet vistiek, regis jis ką tik nusimetė dažuotą prijuostę, išplovė teptukus, ištiesė parankę pasipuošusiai žmonai ir pasivaikščiodami, neskubėdami atėjo gurmaniškų skanumynų ir įkvėpimų.
Buvo jų ir daugiau. Bet ne visus norėjosi priimti į savo kamputį.

Dublis nr. ..

Labas, mielas mano gyvenimo filmo kolega,
perskaitei kreipinį ir tavo akyse įsivaizduoju tris klaustukus. Iš viso šešis. O ką? Viskas ne taip? Ar nevaidini To Kuriam Rašau Laiškus rolės? Ar nesu savo filmo didžiausia žvaigždė, kuriai patrepsėjus kojomis keičiasi dekoracijos ir aktoriai? Savo gyvenimo filmo žvaigždė, kurio niekas neatleis iš pareigų.
O žinai kodėl aš apie tai? Nes pastebėjau, kad šitame filme atsirado per daug statistų. Nereikšmingų foninių personų, kurios gadina gražius kadrus, nors nieko ir nereiškia. Pastebėjau, kad jau laikas perrašyti garso takelį, mat dienos ir karštos naktys  prisipildė nereikalingų minčių. Pastebėjau, kad ir scenarijų reikia šiek tiek pataisyti, kol filmas iš juodosios komedijos su veiksmo ir mistikos elementais netapo drama. Pašalinti kiek ištęstas vietas. Ne gumą gi tempiam, o gyvenimą vaidinam.
Ak! Ir ne, man nereikia dublerės kaskadininkės. Nereikia dublerės ir nuogybės scenoms.  Aš viską galiu pati.  Mano kūnas nusėtas mėlynių. Mano žodžiai nuogi ir basi. Aš pati. Ir jei galėčiau ką nors nusisamdyti, tai norėčiau grimerės ir kirpėjo. Aha, matau (jaučiu girdžiu žinau) – juokiesi. Aš gi sakiau, kad komedija!
Šį kartą tiek. Laikykis ir siųsk atsakymus.
Salomėja

Kaip mes nuo tilto leidomės

Tik šast (pyst, op) ir nusileidom. Va.
O iš tikro buvo baisiau. Teoriškai tai užsidedi apraišus, įmaklini virvę į aštuntuką, jį prisegi prie karabino, dediesi pirštines, perlipi turėklą ir nusileidi apačioje. Vingiaparko tiltas nėra labai žemas.
Praktiškai tai dar garsiai kartoji: bijau bijau bijau (o tyliai tai kartoji dar daugiau ir įtikinamiu). Galiausiai įveiki persiropštimo per turėklą etapą ir vėl garsiai kartoji: aš bijau paleist turėklą, bijau, ojojoj. Nu tada, kai jau bijot nusibosta tai paimi ir nusileidi. Grįžti ir sakai: dar.
Tai va. Čia taip buvo man. Kiti bijojo kitais būdais. Bet buvo linksma.

Ultimatumas

Aš pasakiau nykštukams, kad jei nesuras/negrąžins mano šveicariško peiliuko, tai oi kaip skaudės.
Ir išėjau į miestą palikdama juos pagalvoti apie pateiktą informaciją.
Ir grįžusi radau pusę fantos buteliuko iš kažkur ir vieną prateriotą knygą. Bet ne peiliuką.
Jei norite išvengti skerdynių – apsidairykit, gal pas jus palikau ar ką. Nes nu bais gaila.

Žmonių skirstymas

Visi žino, kad moterys turi būti geros mamos, žmonos ir guodėjos. Vyrai turi būti meistrai, medžiotojai ir saugotojai. Vyrai yra protingi ir paprasti, moterys yra kvailos ir intrigantės.
Ir štai citata iš knygos, kuri rašo apie 1855 metais vykusius įvykius. Citata neatsitiktinė, po to kai perskaičiau šitą knygą, vis dar daug galvoju, apie tai, kad niekas nepasikeitė, tik moterys tiki tuo, kad pasikeitė:

Tais laikais abi lytys ryškiai skyrėsi rūbais, elgsena, požiūriais ir laikysena. Net baldai ir kambariai  buvo skirstomi į “vyriškus” ir “moteriškus”: valgomasis buvo laikomas vyrišku, salonas – moterišku kambariu ir panašiai. Visa tai buvo grindžiama biologiniais “argumetais”.
“Negalima abejoti, – rašė Aleksandras Vokeris, – kas vyrui, pasižyminčiam sugebėjimu mąstyti, fizine jėga, kuria jis nebijo pasinaudoti, yra skirta būti globėju. Moteris, menkai tesugebanti protauti, silpna ir baikšti, pati reikalinga globos. Tad aišku, kad vyras valdo, o moteris paklūsta.”
Su nedidelėmis variacijomis šis argumentas buvo visur kartojamas. Moterys menkai tesugeba mąstyti, jos negali apskaičiuoti padarinių, jas valdo emocijos, ir todėl jų elgseną privalo griežtai kontroliuoti protingesnis ir šaltakraujiškesnis vyras.
Moterys buvo mokomos taip, kad dar labiau pajustų savo tariamą protinį atsilikimą. Gali būti, kad daugelis gerai išauklėtų moterų išties buvo panašios į tas kvailai besišypsančias ir kikenančias, patologiškai jautrias bukaprotes, kurių apstu Viktorijos laikų romanų puslapiuose. Vyras negalėjo tikėtis, kad žmona gerai jį supras. Mandelis Kraitonas skundėsi, esą “damos labai prastai tinka intelektualiniam bendravimui. Susidaro įspūdis, kad jos neturi įdomesnių minčių ar sumanymų, ir nors retkarčiais savimeilę pakutena mintis, kad gali jas šio to išmokyti, šis noras greitai išblėsta.”
M. Kraitonas “Didysis traukinio apiplėšimas”

Ir aš ne veltui nurašinėjau šitiek. O todėl, kad pailiustruočiau pasaulį. Toks koks jis yra. Jau įsivaizduoju, kaip man sako: tu perdedi, seniai jau viskas pasikeitė. Bet o argi? Ir iš kur tokie duomenys, kad pasikeitė? Taip, šiek tiek atsirado vyrų, kurie į moterį žiūri, kaip į draugą. Yra moterų, kuriems vyras yra partneris. Bet vos tik vyrui nepatinka moters sprendimas (pvz., prezidentės), tai ji yra išvadinama durna boba. Ir tiek. Ir visi supranta. Sako, nu negalantiška taip sakyti prieš visus, nu bet, nu bet, nu bet…  Vistiek gi vyrai ieško ką globoti, o moteris to globojančio, ypač pinigine, na bet kartais ir kitomis globos priemonėmis.
Šimtus kartų girdėjau pasakojimus, kai moterys sako: “taigi jis vyras, taigi tegu manimi rūpinasi”, arba “kodėl aš turiu pirkti plytelių klijus, aš čia nieko nesuprantu, tegu vyras perka.” O jei vyras veterinaras? Tai jau savaime apie plytelių klijus žino? Tiesiog gimdamas sužinojo?
Jei moteriai užeina isterija, sakoma: “ak visos moterys tokios, praeis”. Jei vyrui užeina isterija, tai jau kažkas nenormalaus, rimto, nesuprantamo, į tai reikia įsigilinti, paguosti ir suprasti.
Jei vyras gatvėje duoda replikuojančiam chamui į galvą – jis gynėjas ir šaunuolis. Jei moteris išbes akis ją užkabinusiai kalei –  čia tik moteriškas pavydas, psichozė ir nervų nevaldymas.
Vyras, kuris turi bjaurių charakterio bruožų yra paliekamas. Susiranda kitų moterų – tai pasikartoja. Ir tada sakoma, ak kaip jam nesiseka, vis kažkokios ne tokios pasitaiko, visos jos vienodos…
Moteris, kurią palieka vyrai dėl jos nesugyvenamumo yra apkalbama, kaip netinkama. Nugi ne veltui ją palieka. Vadinasi yra kažkokia bėda.
Moteris nepriimama į atsakingas pareigas, slapta (nes viešai gi taip negalima) motyvuojant tuo, kad jai bus pms, ši bus emociškai nestabili ir pan. Nors galėtų išrašyt kontraceptinių tablečių ir bėda baigta 🙂
Ar aš kalbu, kaip feministė? Nuskriausta moteris, kurios nevertina vyrai? Turbūt pasirinkau tokią rolę šiame įraše. Nes savo asmeniniame gyvenime aš tai nuignoruoju. Aš niekada (išskyrus tokiose diskusijose, kur kartais specialiai atstovauju vieną pusę, o kartais kitą) nesu sakius vyrui, kad tai ką jis iškrėtė yra tiesiog “vyriška”. Taip aš sakau, kad spalvotumas būdingas paukščiams patinėliams. Bet pamačiusi spalvotą man nežinomos veislės paukštį nesakau, ak, taigi čia patinėlis. Mat papūgos, kanarėlės ir dar šimtai man nežinomų rūšių nelabai atitinka tokį skirstymą.
Negaliu sakyti visi fizikai, kažkokie keisti, nes mačiau ir kitokių.
Todėl aš renkuosi man mieliausią būdą. Žmones vertinti pagal jiems būdingas savybės. O šitaip mėgsta sakyti Linas ir Andrius (o ne, vyrai taip sako, nes Linas ir Andrius yra vyrai). Šitą kvailą savybę turi Ona ir Birutė (o ne, nu tos moterys turi tokių kvailų savybių, nes Ona ir Birutė moterys).
Lygiai taip pat ir kitose tolerantiškumo srityse. Aš negaliu sakyt, kad toleruoju ar netoleruoju homoseksualų. Bet galėčiau pasakyti, kad negaliu pakęsti Miko, kuris yra homoseksualus (o ne nekečiu gėjų nes Mikas toks). Ir man labai patinka Vaidas, kuris irgi yra homoseksualus (o ne, oi kaip man patinka gėjai, nes man patinka Vaidas).
Viską galima taikyti ir seniems, jauniems, pagal tautybę (pvz., žydai), plaukų spalvą (ar blondinės kvailos, nes mano pažįstama blondinė A yra kvaila?), o raudonplaukės protingos (nes aš pati protingiausia)?
Bet, kad ir kaip aš besistengčiau gyventi, ugdyti savo vertybes, jas taikyti, vistiek niekur nedingsiu nuo to, kad pasaulis yra toks, kaip citatoje.

Ateitukai

Skambučiai į duris atveda visokių keistų personų.
Tai kaži kokia bobelė ieško Aldutės. Nes ji čia tikrai gyvena.
Tai policijai ko nors reikia.
Tai bulvių kas nors siūlo.
Tai šeši litai ateina. Tiesa, dabar manęs jau ne šešių litų prašo, o klausia ar vyras namie.
Tai skirtingi žmonės, skirtingomis dienomis ieško namo pirmininko.
Šiandien ryte apsilankė dėdė, kuris klausė ar neturiu rūsio raktų (jis matyt ir buvo pavogęs šaltą vandenį).
O ką tik pasimetęs vyrukas klausė ar čia tokios (gretimos) gatvės, tokio namo,  toks (toks pats kaip mūsų numeris) butas. Po to bandė išklausinėt, kaip į tą namą patekt, tarsi aš esu ta, kuri viską žino.
O duris aš atidarau. Neklauskit kodėl. Pati žinau, kad durna, bet man pvz., ne taip baisu, kaip atsiliept telefonu, kai skambina nežinomas numeris. O atidariusi dažniausiai susigriebiu, kad tesu su naktiniais, o dar ir katę gaudau pro duris jau uostinėjančią.
Nieko nepadarysi.

Nes dar lyja

Lietaus muzikoje skamba vilionės. Ir dainos žodžiai “I love the rain”. Tarsi Undinių žali plaukai, raizgosi mintys apie šuolius, bėgimus, pasiryžimus. Ar kada nors mes į mane atidų žvilgsnį ir pamatys dvi-tri-trylikalipumą, kuris kartu toks vientisas ir nuoširdus. Vilionės vilionės vilionės. “Tu graži mergiotė” – sako man. Ir aš nebeklausiu, kaip ir kodėl. Nes niekada savim neabejojau, tik ta kita, kuri nori glėbio, gėlių ir ašaras džiovinančių žodžių. Gyva. Nes niekada neabejojau. Ir tik truputėlį leidau sau tikėti netiesa, sakoma kitų žvilgsniais. Ir tik.  Ir kiek lietus daug išviliojo. Amžinybės pažadai, bučiniai, kelionės. Net, kai gavau naują tapatybę ir laksčiau tvarkydama dokumentus – lijo. Pažink mane. Laiko dar yra. Nes dar lyja. “I love the rain”.