Įsitaisiusi savo kamputyje stebėjau žmones. Kamputis netikras. Vidinis. Žmonės tikri. Susirinkę palaistyti alkoholinių gėrimų, ragauti sūrių ir kalbėti apie politikas, orus bei kaimynus.
Dešine akimi matau du ponus. Ir greitai nukeliu anuosius į tadoblindos laikus. Įraudęs languotamarškinis suka ūsą ir su kolega aptarinėja žemės reikalus. Kur reikia ką sodinti. Kaip reikia kelius tiesti. Pakalba ir apie politiką. Afganistano problemas. Šypsosi, užgeria gyvu alumi. Atrodo geraširdis, bet tik ir lauk, kol iš aulinuko ištrauks botagą. Aulinuką su botagu išgalvojau. Visa kita tikra.
Jo kolega tikras amerikonas. valdoadamkaus intonacijomis pasakoja apie Amerkose gyvenančią dukrą. Pasiglosto pilvą, prisideda prie pono kalbų apie karus ir žemes. Žvelgiu dešinės akies kampučiu aš į juos ir mąstau apie tuos senuosius pasaulius ir dvarponių susitikimus.
Jaunas studentas. Dar milijonas ambicijų. Lengvai laviruoja tarp dvigubai vyresnių žmonių. Meiliai pakalbina vieną damą, susidaužia gėrimais su ponu. Paklausia patarimo vyresnio. Taip man kyla vaizdiniai apie tuos senuosius studentus, kuriuos kas nors turėdavo įvesti į aukštuomenę, o tieji imdavo iš jos viską. Šiuolaikiškumas prabunda tik kalbant apie greitį ir neteisybę darbuose. Idealų ieškotojas dar negavęs gyvenimo rykštės. O jam pasitraukus visos damos šnabžda “ak koks jaunuolis, ak!”. Mokam mes apsimetinėti, ar ne? Kaip ir anais laikais.
Fatališka moteris iš karto įneša aistros kvapų į sodelį. Jai nereikia stangrios krūtinės, anei korsetų. Nė pilvo lygaus, nei jauno amžiaus. Nei dailios šukuosenos, nei kultūringos kalbos. Fatališka moteris raudona suknele traukia vieną cigaretę po kitos, kalba užkimusiu balsu, kartais mesteli ne itin taktiškų pastabų ar viena sau klajoja tarp medžių. Nusprendusi pabendrauti – gauna visą intymią informaciją vos tik išsižiojus. Dama į kurią krypsta visų akys. Kuri moka pasiimti. Ir kuri niekada nesusimąsto, kad ji štai tokia.
Ir dar senyva menininkų porelė. Toks epitetinis vaizdinys neturi pagrindo. Tokios išvaizdos žmonės “giminėse” vaidino antanus su menu neturinčius nieko bendro. O bet vistiek, regis jis ką tik nusimetė dažuotą prijuostę, išplovė teptukus, ištiesė parankę pasipuošusiai žmonai ir pasivaikščiodami, neskubėdami atėjo gurmaniškų skanumynų ir įkvėpimų.
Buvo jų ir daugiau. Bet ne visus norėjosi priimti į savo kamputį.