Arba turi valios, arba ne. Arba tingi, arba ne. Būna tokia tingėjimo stadija, kai jau savęs nebegerbi. Nes nedarai to ką pažadi, nes nuvili žmones, nes po to tavimi tiesiog nebetiki.
Aš esu iš tų, kuriems reikia prisivertinėti. Pavyzdžiui, jau nuo kovo mėnesio prievartauju save keltis 9 valandą ryto. Nes aš galiu miegoti ir iki pietų. Prisiverčiu, nes reikia padaryt darbų. Atsikėlusi 9 ryto verčiu save pradėti iš karto dirbti. Leidžiu sau tik itin mažus nuklydimus į paštą, readerį (bet kadangi prenumeruoju labai mažai RSS, tai tebūna max 5, o vidutiniškai 0-2 nauji skaitalai) ir savo blogą. Prisivertinėju, nes puikiai žinau, kad jei nepradėsiu tada, tai diena bus nedarbinga. Tai yra aš skaitinėsiu darbui skirtą medžiagą, bet visus rašymus atidėsiu rytojui.
Aš prisivertinėju daryti savo “chaltūras”. Ir daryti jas ne paskutinę sekundę. Jei turiu atiduot pirmadienį, tai bent jau ketvirtadienį priverčiu padaryt save du trečdalius darbo. Bet noriu pasakyti, kad tikrai PRISIVERTINĖJU. Nes savęs negerbčiau jei tektų sakyt “sorry, patingėjau, padarysiu ryt”. Nors labai labai tingiu.
O dar yra prakeiktoji sritis, kur nuolatos naudoju prievartą: plauti indus ir tvarkyti namus. Niekada nesu to darius šiaip, nes nesunku, nes faina susitvarkyt, nes gražu ir miela. Tiesiog naudoju prievartą. Verčiu save.
O išsilyginti ką nors tai labai retai priverčiu save. Arba einu susiglamžiusi (dažniausiai), arba renkuosi kitą variantą.
Aš prisivertinėju skaityti, kai kurias knygas, kurias net aš pripažįstu geromis, tačiau na jos taip lėtai stumiasi, pvz., Gombrowicz’iaus “Kosmosas”. Nu įdomus tas rašymas, bet aš vistiek prisivertinėju, kad nepagriebčiau kokios tralalaikos.
O yra dalykų, kur nepavyksta. Nepavyksta prisiverst. Pvz., sportuot, laikytis dietos, cypaut, kaip visos mergos daro, rodyt savo emocijų tam tikrose vietose. Kai studijavau, tai nepavyko man pažadinti susidomėjimo.
Taip vat ir gyvenam. Nežinau žmonių, kuriems nereiktų savęs prievartaut. Žinau tik tokių, kuri meluoja, kad nereikia. Ale nugi vistiek visiems tingisi, ar norisi pamiegot, ar dar kas…
Nebandėt tai daryti žaismingai? Nesakau, kad tai nebus savęs prievartavimas, bet galima bandyti patirti, bent kokį tai malonumą. Pavyzdžiui pasileisti muziką. Gal netgi labai garsiai – jeigu reikia labai save prievartauti. Lyginant galima svajoti apie tai, apie ką svajojate prieš miegą – bus proga atsinaujinti garderobą 🙂
Aš tai stengiuosi patirti malonumą, net kai būnu prievartaujamas 🙂
Išsižadėjimas: aukščiau esanti mano frazė neturi jokių aliuzijų į fizinę prievartą, kurią gali patirti moterys.
Populiariosios psichologijos patarimai 🙂 Čia turbūt aš parašiau taip, kad atrodo, jos su ašaromis akyse sukandus dantis kaži ką darau. Ne visai taip. Jei man darbas nepatiktų aš jo tiesiog nedirbčiau ir vien dėl to nesikelčiau 9 ryto. Jei chalturkės man keltų tik vėmulį aš jų tiesiog nesiimčiau iš viso. Tiesiog yra atidėliojimas, perkėlinėjimas vėlesniam laikui ir pan. Va dėl šito reikia prisivertinėjimo.
Tiesa, buities darbuose atsiranda savimotyvacijos – neatleisčiau sau jei užsiveistų tarakonai 🙂
O su lyginimu tai muzika ne muzika, niekas čia jau neužmotyvuos. Tai darbas, kur malonumo aš niekada nepajausiu ir esu dėkinga savo antrai pusei, kad nu išlygina kartais, kai kažką labai jau noriu rengtis, o nu… Ir taip, aš greičiau nueinu ir nusiperku rūbą, nei išsilyginu.
Neįsivaizduoji, kaip artima visa tai…