Tas koktus paslaugumas

Biblioteka man yra labai miela vieta. Ten aš neskubu, po šimtą kartų šmirinėju tarp lentynų. Prisirenku ir rimtų “būtinų perskaityti” knygų ir šlamšto, kurio niekada nepirkčiau, bet mielai ir nesigėdydama paskaitau. Labai daug visko per metus jau perskaičiau iš tos bibliotekėlės. Gi x5 knygos kas 1-2-3 savaites. Todėl dabar ten trunku dar ilgiau.
Tačiau visą šitą malonumą kartais apkartina labai paslaugi darbuotoja. Labai labai paslaugi. Labai labai labai paslaugi. Kol ji surašinėjo mano išsirinktas knygas… lėtai… flegmatiškai… (taip taip, ten viskas dar rankutėmis daroma), aš žioplinėjau. O! Lankstinukas tėvams. Ką daryti, kad vaikai nevartotų narkotikų. Prisiliečiu. Ir ponia, ta kur paslaugi, labai paslaugi, labai labai labai paslaugi, man jau kiša: “paimkit paimkit, ir dar šitą (ką daryt kai vaikai jau vartoja narkotikus) paimkit”. Et, silpnas aš žmogus, neatlaikiau spaudimo ir paėmiau. Tuo viskas nesibaigia. Juk išsirinkau penkias knygas, tai surašinėjimas dar tik įpusėjamas. Šast jai mintis į galvą ir sako: “Ponia, Salomėja (tuo metu mano nematomas draugas nusišaipo iš šito kreipinio, kad jį ką), sudalyvaukit mūsų viktorinoje”. Ir pakiša lapą su žalgirio ten kažkokio mūšio klausimais. Kada ten mušėsi, kas mušėsi ir pan. Ne sakau, nenoriu. O ji man atitaria, kad gi labai lengvi klausimai, o čia dar parodėlė ta tema, tad surasiu jei ko nežinosiu. Vistiek, sakau, nenoriu. Ji klausia kodėl. Nu kodėl kodėl, nu nenoriu, šampano gal man šiandien per daug buvo. Vis tik dieną gertas ir dar tokiam karšty. Gal dar dėl ko nors nenoriu. Nu koks skirtumas. Dar tris kartus išgirdusi “o gal?” susirinkau knygas, pasirašiau ir pabėgau.
Užtat visada džiaugiuosi, kai dirba tos bibliotekininkės, kurios sėdi prie skaityklos kompiuterių, ateina tik kai patrepsi, nenervuoja, nieko nekaišo ir viską greitai surašo. Aš irgi jų darbo netrukdau. Neklausinėju ar turi tokia, ar anokią knygą, neprašau man nieko rezervuoti ir apskritai labai ramiai visada knisuosi.