Labas,
Kaip laikaisi. Kuo gyveni, kas tau patinka, ar jautiesi liūdnas, ką veiksi rytoj? Taip, aš noriu tave pažinti iš naujo. Sužinoti, kokios spalvos tau gražiausios, koks patiekalas skaniausias ir ar tu mėgsti ledus. Sakysi, kad visa tai jau žinau, kad tiek metų prabėgo, negi galėjau pamiršti? O aš apie tai ir noriu. Žinai, aš kartais svajoju, kad žmonės užmirštu kas aš esu ir pažintų mane nuo nulio. Įsiklausyk į skambesį. Nesuklysk. Aš nenoriu pasikeisti ir būti kitokia. Aš noriu, kad mane tokią pažintų iš naujo. Žavėtųsi ką tik atrastomis savybėmis, didžiuotųsi pataikę nupirkti tobulas dovanas, bandytų įvertinti ar iš ties raudona yra mano mėgstamiausia spalva.  Kaip čia taip? Supraski. Tėvai pažįsta kelias dešimtis metų. Jie puikia žino, kad nemėgstu kopūstų, o razinos kepiniuose man nepatinka. Žino, kad sidabriniais papuošalais visada džiaugiuosi ir suskaitau visas knygas apie vampyrus. O jei taip prarastų žinojimą. Jei iš naujo klaustų ar tiks balandėliai pietums. Arba iš veido išraiškos bandytų nustatyti ar man skanu. Jei rinktų dovaną ir suktų galvą, gal auksas? Ir tada skambintų ir bandytų subtiliai iškvosti mano požiūrį. Kaip būtų gera jei tave bandytų pažinti, o ne dėtųsi, kad taip yra. O kiti? Draugai ir mylimieji. Pagalvok, kodėl taip jaudina naujos draugystės? Tyrinėji, uostai, skanauji. Ir kai jau pasisakai, kad štai aš tave ir pažįstu – nustoji stengtis. Jei sakysiu taip – supyks. Jei nutylėsiu – atsileis. Jei duosiu užuominų, kad noriu tam tikros rūšies dėmesio – nesupras. Ir gėlių nedovanos, nes tai ne jo stilius. Ir niekas niekada nepasikeis. Viskas ištyrinėta. Galvoje susidėlioja modelis. Yra taip ir ne kitaip. O tada seka seka seka… Ak, tu nemėgsti bulvių, todėl tau jų nekepsiu. Žinau, kad nepatinka padažas, bet vistiek pripilsiu kupiną lėkštę. Daug nesusikalbėjimų. Daug pykčių. Tėvai nesupranta vaikų, vaikai – tėvų, poros skiriasi, draugai tampa priešais. Tik todėl, kad nebenori pažindintis. Susidėliojame galybes konstantų, ir tik taip vertiname aplinką ir žmones. Jis/ji/jie/jos anksčiau mane aprėkdavo, nes… Tai ir dabar ant manęs rėkia, nors… Nors viskas ne taip. Nors svetimo žmogaus tuo nekaltintume, tiesiog pabandytume suprasti. Įsivaizduok, kaip smagu būtų jei kiekvienų metų pradžioje išjungtume pažinimą. Ne visiškai. Mes žinotume, kad štai čia mano mama, geras draugas ar vyras. Bet reiktų vėl ragauti, lyžtelėti, bandyti, patirti. Ir taip nuolatos, ir taip kasmet. Be jokių “taigi tau nepatinka kopūstai”, tik su “gal paragausi kopūstų? aš moku juos paruošti tikrai ypatingai”. Ar supranti, mielas, apie ką aš čia. Štai su tavimi galiu tai padaryti, o kaip įgalinti visą pasaulį daliniam atminties praradimui?
Pagalvok, ir iki
Salomėja