Tik šast (pyst, op) ir nusileidom. Va.
O iš tikro buvo baisiau. Teoriškai tai užsidedi apraišus, įmaklini virvę į aštuntuką, jį prisegi prie karabino, dediesi pirštines, perlipi turėklą ir nusileidi apačioje. Vingiaparko tiltas nėra labai žemas.
Praktiškai tai dar garsiai kartoji: bijau bijau bijau (o tyliai tai kartoji dar daugiau ir įtikinamiu). Galiausiai įveiki persiropštimo per turėklą etapą ir vėl garsiai kartoji: aš bijau paleist turėklą, bijau, ojojoj. Nu tada, kai jau bijot nusibosta tai paimi ir nusileidi. Grįžti ir sakai: dar.
Tai va. Čia taip buvo man. Kiti bijojo kitais būdais. Bet buvo linksma.
Prisimenu kaip Kaune nuo Panemunės (Tryjų mergelių) tilto leidinėdavomės vas ne kasdiena 🙂 Ir aukštis visai nieko būdavo – 30 metrų (devinių aukštų namas) 🙂
noriu ant to tilto 🙂
Palauk gi! Dar mėlynės neužgijo.