O taip! O ne! vonioje, ką tik priminė, kad jau rytoj einu pas kirpėją. Buvau pamiršusi. Žinau, daugelis moterų laukia kelionės į kirpyklą. Bet jos neturi tokių savarankišką gyvenimą gyvenančių plaukų kaip aš. Man jau reikia… Pakirpti galus. Vos prakarpyti, kad lengviau suktųsi. Bet… Kirpėja kirpdama šlapius plaukus įsijaučia. Toks jausmas, lyg jos mano, kad plaukai taip atrodys ir išdžiovinti. Mhm, šlapiais plaukais aš esu gražiausia. Tikėkit. Žinau ką sakau….
O dar kai paklausia kaip kirpti? Lyg aš žinau, čia jau jų (plaukų) reikia klausti ar jie bus patenkinti…
O džiovinimas… Nekenčiu džiovinti plaukų. Štai dabar vasara. Aš išsiplaunu galvą ir šlapiais į darbą. Šaltuoju metų laiku prapučiu šaltu vėju ir vistiek einu šlapiais. Rizikuoju. Px.
O kirpėjos… Jos mano, kad išdžiovinti plaukus yra garbės reikalas. Niekada nepaleido manęs, nors ir prašiau nedžiovinti.
Ir dar… Prašau, be lako, be želė… Kur tau… Šiaip jei jau apkerpa padoriai, tai pirmas darbas grįžus namo būna išsiplauti galvą. Taip dariau po 60 proc apsilankymų kirpykloje. O ir lankausi ten 2 kartus per metus. Ir rečiau.
Va. Pasipasakojau.
Ai tiesa tiesa… Tas jausmas, kai plauna galvą… Mrrrrrr… Nes šiaip man labai patinka, kai kas galvą masažuoja.
P.S. Šiandien saulės užtemimas.
Ant kalno
Randi mane ir čia? O jau maniau, kad neblogai pasislėpiau. Išties… Kaip paradoksalu. Užsikarti į pačią vidinės būsenos viršūnę ir sakyti pasislėpiau. Bet viršūnė nesimato iš apačios. Užverti galvą ir kažkur ties antru kalno trečdaliu matai debesų kamuolius. Taip taip… Savisauga aš juos vadinu. Trapūs tokie. Bet kada gali išsisklaidyt. Galvoju, gal net noriu, kad jie išsklistų, kad matyčiausi kiekvienam snaiperiui, kiekvienam, kuris taikosi į mano esybę. Kad pagaliau taip atsiverčiau, nebebijočiau, pasakyčiau ką jaučiu. Kad manęs neslėgtų mintys apie tai, kad nesupras, išjuoks. Tiesa, dabar jau tų minčių mažiau… Žodis “supras” įgavo visai kitą reikšmę. Dabar tai skamba, kaip “tiesiog žinos”. Išsklaidžius savisaugos debesis galima smarkiai nudegti. Bet, o … Tačiau, gal tas skausmo jausmas ne toks jau ir baisus? Bet ko tu stovi ten apačioje? Jei jau atėjai tai netingėk. Užkopk iki manęs. Nes net nesu tikra ar girdi tai ką šaukiu. Čia pas mane viršuje vėjas. Nešioja svajones, mintis ir norus. Vienus nupučia tolyn. Nebereikalingi jie man. O kiti atskrieja. Veliasi man į plaukus, verčia ašaroti akis… Netikros ašaros. Tai tik vėjo sukeltas padarinys. Bet žinau. Žinau ir jaučiu, kad dar verksiu. Tik tas verksmas bus teigiamas. Nes po to gal jau niekada nebereikės verkti. Mano paskutinės ašaros bus sūrios, kaip ir priklauso. Drąsiau, žiūrėk jau nemažai užkopei. Taip. Ten apačioje mažai kliūčių. Tvirti pamatai to kas esu. Tvirti pamatai blogio, nes blogis nugali pasaulį. Tvirti pamatai gėrio. Nes gėris nugali kitą pasaulį. Kiek tų pasaulių? Daug. Bet manęs dabar nėra nė viename. Čia viršūnėje… prasklaidžiusi minėtus debesis aš matau toli. Matau kokios galimybės atsiveria. Ir… O svetimieji Demonai, aš labiausiai linkusi eiti sunkiausiu keliu. Keliu, kuriame galiu netgi žūti. Keliu, nuo kurio visi mane atkalbinės. Rodys žemėlapius ir įvairiausius takelius. Ir tu tarp jų. Sakysi, kam tau to reikia? Į aną pusę tave gali nuvežti limuzinas. Bet aš esu kokia esu. Pažįstama? Užčiuopusi mažą siūlelį, kurio ieškojau visą gyvenimą, aš negaliu jo paleisti. Tiesiog negaliu. Štai užkopei dar aukščiau. Jau šaukti man taip nebereikia. Galiu visai ramiai tau pasakyti. Yra kaip yra. Galiu kankinti save dabar. Arba galiu iš visos širdies džiaugtis tuo kas vyksta. Taip… Šitas kalnas aukštas. Bet tu jau įveikei. Dabar iš vis galiu nebekalbėti, nes tu girdi manas mintis. Ką sako mintys? Ar girdi? Kaip jauteisi, kai pirmą kartą šokai parašiutu? Aš tai dviprasmiškai. Bijau. Noriu. Bijau. Bet noriu. Bijau. Bet labai noriu. Pažįstama? O kai iššoksti? Kaip tada? Kokius jausmus sužadina ta nepakartojama tyla? O kai nusileidi? Vis dar girdi mano mintis? Jos sako, kad myli… Štai tu ir čia pat. Duok man ranką ir eikime sunkiausiu keliu. Į juodai baltą pasaulį. Arba spalvotą. Turim teisę nuspręsti.
Laiškas. Ketvirtadienis
Labas,
žinau, kad laikas tau parašyt laišką. Nes tiesiog laikas. Vakar pati gavau elektroninį laišką, kuriame rašė:
“Sakoma, kad laiškus reikia rašyti tada, kai jiems viduje subręsta laikas. O iš kur žinoti, kad šis laikas jau pribrendo? Anksčiau įsivaizdavau, kad galiu bet kada tai pajusti, bet dabar nebejaučiu nieko. Ar nebus su šiuo jausmu taip, kaip su vynu – per ilgai brandintas jis pavirsta rūgščiu actu.”
Nepažįstu autoriaus. Nė nenumanau kas jis. Čia iš senos draugas.lt anketos. Jo laiškai ateina itin retai ir būna apie nieką. Bet ta mintis laiške… Mane pasiekė vietoje ir laiku. Aš žinau, kada ateina laikas laiškams. Vis dar turiu tą pajutimą. Tačiau tu žinai, kad mano supratimu tikras laiškas yra popierinis. Tai ką rašau dabar yra tik žinutė. Ir aš noriu parašyti popierinį laišką, bet neturiu adreso. Ar papildyti niekada neišsiųstų laiškų krūvelę?
O šiaip, jei jau rašau žinutę… Na vis dar gyvenu.
O jei savijauta tokia, lyg būčiau pramiegojusi pusę gyvenimo?
Šiandien, Laura paklausė, kodėl aš į darbą ateinu vis anksčiau. Nežinau. Šiandien ir galvą išsiploviau, ir net akis pasidažiau (kažkodėl noriu būt graži) ir svetimas mintis paskaičiau (vagilė). Ir vistiek beveik pusvalandžiu anksčiau.
Vakar kambariokas pasiskundė, kad mūsų miegojimo ritmai nebesutampa. Kad naktinėju. Bet kai pagalvoju, o kada jie sutapo? Anksčiau miegodavau 10val. o jis naktinėdavo. Kaip keista, kai turi priminti žmogui jo paties veiksmus.
Dargi dirbu dirbu dirbu. Šiandien laukia diena su mobiliomis programomis. Užsipi**mas… Bet gi vistiek padarysiu.
31 diena tai beveik 13 🙂
Va taip gyvenu. Su viltimi.
Iki
Salomėja
Šypt ;)
Labai geras jausmas yra prabusti besišypsant. Prabusti anksti. Įsitaisyti lovoje ir skaityti svetimas mintis.
Labai geras jausmas žinoti, kad turiu net šešias neskaitytas knygas. Ir tas noras kiek save pakankinti, užtempti laiką, neleisti paskaityti… …irgi labai geras. O po to pasineri… Savotiškas mazochizmas. Man būdingas ne tik tada, kai kalbu apie knygas.
Labai geras jausmas, kai troleibuse tau nusišypso. Tiesiog šiaip. Už dyką.
Ir dar geresnis jausmas, kad pats troleibusas, pažymėtas penktu numeriu, pravažiuodamas pro šalį man sukėlė šypsnį. Tokią ironišką šypsenėlę.
Labai geras jausmas, kad už pasigyrimą, kad įsigijau akvarelinio popieriaus, beigi pareiškimą, kad vistiek nepiešiu, sulauksiu sarkastiškos šypsenėlės. Taip taip, jo jo?
Ir šiaip. Labai geras jausmas.
Pagirios turbūt.
vade foras!
Šiandien ta diena, kai visko bijau.
Bijojau ryte. Dabar vėl bijau.
Ech… Smagu gi visai taip bijoti.
Bet yra dalykų, kurių bijot visai nelinksma.
Aš labai labai bijau vabalų (xi xi, o žodis vabalynas man visai nekelia neigiamų emocijų) bei kirmėlių. Labai bijau. Siaubas. Aaaaaa!!! Ir kas bjauriausia, tai su tais baimę keliančiais objektais man tenka susidurti dažnai. Čia tau ne kokios gyvatės bijot, nes niekad nemačiau gyvatės ne zoologijos sode. Ir ne pelės kokios, nes tos dažniausiai slepiasi, o jei ir pasirodo tai bėga bėga… Vabalai ir kirmelės (net purto nuo šių žodžių) niekada nebėga. Jie kažkodėl kaip tik stengiasi užropoti. Aaaaaaaaa!!!
Dar labai bijau normalių žmonių. Žinau žinau, tokių nebūna šiaip. Bet pasitaiko apsimetinėjančių. Jie kalba normaliai, atrodo normaliai, išsako labai normalias mintis, reaguoja į viską normaliai. Na tokie normalūs. Bijau aš jų. Ir vengiu iš tolo.
Dar bijau užsitrenkti tulikuose. Ši baimė atsirado po kelių įvykių. Nesmagu kažkaip.
Apie tai,kad bijau telefonu šnekėti dar papasakoti? Bet gal tiek to.
Ir vairuot bijau.
Baime baime, eik šalin!
Po minties mintis. Taip ir praeina naktis.
Vidurnaktis jau.
Normalūs žmonės miega.
Nenormalios raganos ant šluotų skraido.
Dar nenormalesnei Salomėjai užėjo darboholizmo priepolis.
Vat sėdžiu ir galvoju (o taip, o taip. ir vėl.), kaip aprašyti programą skirtą natų rašymui, jei aš nei vienos natos nepažįstu.
Taip jau gavosi, kad truputį šneku su Karoliu apie šiek tiek intymius dalykus (vai vai vai) ir netikėtai pakeičiu temą išdėstydama problemą, kuri paminėta aukščiau.
Pareina klausimas:
-O tu namie rašai straipsnius?
Eeee… Na taip… Kai užeina. O pastaruoju metu juk aš iš vis neprognozuojama. Tada jis klausia:
-O ką vyras?
Hm, nu miega, nu… Bet negi žadinsiu dėl tų natų. Jis tikrai jų irgi nepažįsta. 😛
Kažkaip teks išsisukt. Nieko, gūglė viską žino. Bet šią naktį jau apleisiu tą programą ir pasidarysiu kitų paveikslėlius.
O po balkonu kažkas triukšmauja.
O katė murkia kaip traktoriukas.
Įdomu, kodėl niekas nesugalvoja tokios funkcijos pokalbių programose, pėvėzė, Skype, kad nematomas būtum tik pasirinktiems žmonėms?
Ai va kas dar, va kas dar… Nugi nulindau į last.fm. Dabar jau visi galės žinot ką klauso šita ragana:).
Ryt nusipirksiu popieriaus skirto akvarelei.
Labanakt.
Prabudau
Pati savęs nepažįstu.
Žmonės su manim gyvenę ar gyvenantys pasakytu, kad Salomėja miegot gali ištisai. Ypač dieną. Tik priguli kokio filmo paveizėt ir žiūrėk, ji jau miega. Na jei ekrane koks super gražuolis nelaksto. Arba tiksliau, tie kur laksto man visai nepatinka, dažniausiai aš matau kokį savo skonio prietranką trečiam plane ir po to zirziu, kad epizodas buvo trumpas ir jojo neberodo.
Taip jau yra. Miegalių miegalė. O tiksliau būdavo. Eidavau miegot 21 val. Keldavausi 10 val. ir svajodavau kaip miegosiu vėl. Mažiausiai penkmetį taip buvo. Net paskaitas praleidinėjau, kad pamiegočiau rytais.
Kažkas pastaruoju metu mano galvoje apsivertė aukštyn kojomis. Ir tai dabar pasireiškia ne tik mintyse, bet ir veiksmuose.
Nemaniau, kad kada nors taip pasakysiu, bet nebesimiega. Ir tai visai ne nemiga, nes esu ją patyrusi ir žinau kaip atrodo.
Tiesiog va taip va. Naktinėju iki vėlumos. Po visokių baidarių, bemiegių naktų stovyklavietėse, Puntukų, kelionių… … lyg ir turėjau nusmigt kokią 10 val. Bet ne. Jau kai pirmą valandą sugalvojau eit miegot… Pagalvojau, kad per geros mintys pas mane sukasi (ne be priežasties, nes pradedu pagaliau suvokti kodėl nerandu vietos pasaulyje) ir reikia dar jas paturėt. Nes užmigsi ir koks sapnas gali išblaškyt tai ką jau beveik užčiuopei. Tai paskaičiau. Vis dar tą pačią knygą kažkelintą kartą per kelias dienas.
Ir beveik buvo kilęs noras eiti piešti. Tik šį kartą jis buvo teigiamas be galo. Bet žinau, kad dabar ko nors sau nebenupiešiu, kol mintys užvaldytos. O to kas užvaldė irgi nepiešiu, nes nepasiruošus dar dalintis. Net su savimi.
Rytais žadintuvas veda mane iš proto. Nors keliuosi vėlai – 8val. (kai kurie mano kolegos jau sau smagiai dirba redakcijoje tokiu laiku). O vat dabar atsikeliu anksčiausiai, užsiimu visokiom nesąmonėm… Man tai keista. Jeigu dar kada pusryčius pradėsiu valgyti tai skaitysim, kad visai naujas žmogus:).
Ir dar šiaip. Vakarykštis mini dialogas:
-Pas tave viskas raudona?
-Taip. Kitokių spalvų nebūna manp pasauliuose.
Slopinti. Arba paleisti
Smagu, kad užėjai, bet nuodėmė namie sėdėti tokiu oru. Pasiūlysiu tau nueiti prie upeliuko. Mažo tokio. Mano slaptų minčių upeliuko. Va žiū… Čiurlena mintis. Skinasi kelią per kasdieninius mąstymus. Galvojimas yra pati blogiausia mano savybė. Norėčiau, labai norėčiau dabar miegoti, kaip kolega šalia. Bet tiek to. Pabraidysiu su tavimi. Slapta mintis. Noras. Troškimas. Svajonė. Neduoda ramybės. Upelis po žeme. Bandai nuslopinti. Niekam nesakyti. Apsimesti, kad to ko nematom nėra. Nematom požeminio upeliuko, tai galvokim, kad jis neegzistuoja. Klausai dar? Ar tik sėdi sumerkęs kojas ir taškai mano kalbos nuotrupas į šoną? Numarinti srovelių neišeina. Mintis ir vanduo yra galingi dalykai. Prasiveržia jos į paviršių. Štai, kad ir šitas upelis. Nematysi jo iš tolo. Pieva, kaip pieva. Mąstymai, kaip mąstymai. Noriu to… noriu ano… padaryti šį, padaryti aną. Praeini vieną, antrą metrą… Vaizdas nesikeičia. Bet išgirsti. Teka vanduo. Bandai klausyt. Nepavyksta išgirsti ką jis sako. Vis dar girdi kasdienybę. Bet jauti, jauti iš visos širdies, kad kažkas čia viduje ne taip. Nematai. Bet žinai. Dar arčiau. Čiurlena garsiau. Jau netgi nustelbia tai kas galvoje įprastai. Bet vis dar apsimeti, kad čia tik iliuzija, išsigalvoji garsus. Dar arčiau. Pamatai, kaip vingiuoja ta slapta mintis. Nebegali nuneigti jos egzistavimo. Gali apsisukti ir bėgti, nes upelis per sraunus. Neperbrisi ir pasirinksi kitą kelią. Arba gali sumerkti kojas, pajust, kaip skaudžiai gelia. Nenustebai gi sužinojęs, kad visos slaptos mintys skaudžios. Priešingu atveju nesinorėtų jų sunaikinti. Bet įpranti įsibridęs, ar ne? Jau gali ir dugną patyrinėti. Pagalvot kam šitas minčių upeliukas reikalingas vidur normalios pievos galvoje. Žiūrėk, jau ir perbrendi beveik. Pagalvoji, kad ne taip čia ir baisu. Kad net priimtina tau visai, kad šitos mintys va ėmė ir pasiveržė. Po to imi ateiti kasdieną. Prisijaukini sroves. Ir galiausiai pieva ir upelis tampa natūrali kasdienybė. Nebeįdomu. Kol eidamas lankyt jau numylėto upelio išgirti kitą čiurlenimą… O siaube, vėl mintis, kurią norisi slopinti.
Ilgai ir nuobodžiai. Savaitgalinės mintys
Ilgas įrašas apie savaitgalį. Žmones. Mistines būtybes. Nuotaikas. Sutapimus. Na žodžiu – niekiviskmėjinėjimai.
1. Pagrindiniai faktai. Savaitgalį plaukėme baidarėmis. Pirmą kartą. Plaukimas buvo kiek kitoks nei Aistės. Mes pradėjom plaukti šeštadienio ryte (prieš tai pastovyklavę). Ir plukdėmės visus daiktus. Todėl buvom instruktuoti nesiversti, jei nenorim naktį miegot šlapiuose miegmaišiuose. Plaukėme Šventąja, nes organizatoriai atsižvelgė į tai, kad bus naujokai ir parinko nesunkią upę. Ačiū už tai.
2. 13 ir oras. Plaukė 13 žmonių. Pradėkime nuo to, kad man tas skaičius ne šiaip sau po kojomis mėtosi. Apie būsimą plaukimą žinojau jau daugiau nei pusantro mėnesio. Todėl vėl gi labai daug aukų aukojau Lietaus deivei. Šiais metais jau antrą kartą, todėl esu tikra, kad limitas išnaudotas. Taigi, ilgajį rugpjūčio savaitgalį lis. Galiu lažintis jei netikit. Oras buvo nuostabus. Prisimaudėm, įdegėm (kažkas nudegė) ir šiltai miegojom naktį. Ir visi bando išgaut mano susitarimų su Lietaus deive paslaptį. Bet supraskit, ji gi negali visų maldų išpyldyt.
3. Vėl visokios būtybės. Kaip mažai pažįstamiems ir visai nepažįstamiems turėtų skambėti tokie pokalbiai(?):
-Tavo demonai miške braška.
-Hm, demonai? Visų pirma jie ne mano, nereikia čia viešai kabinėtis. Tik pasiskolinu kartais. O ir šiaip… Neturėtų čia būti. Visi liko Vilniuje. Tai Miesto demonai.
-Nu tik šaipausi gi…
-A.. tai nesvarbu tada. patylėsiu.
Kitas mini dialogas:
-Bliam nu…
-Kas yra?
-Vėl tas Amausius kojines nujojo.
Kažkuris balsas:
-Kas tas Amausius?
-Ai, čia Salomėjos nykštukai. Visi su vardais.
Į būtybių sąrašą traukiu vandens vaiduoklius. Galėčiau daug pasakot apie jų kuriamus atspindžius, iliuzijas. Skleidžiamus garsus. Formas, spalvas. Ir kokius jausmus man tai sukėlė. Bet čia gi niekam neįdomu.
4. Žalingi įpročiai. Visokie ten dorovininkai ir pamokslautojai praleiskite šį punktą. Tai va. Kai pagalvojau, tai nuo penktadienio vakaro iki sekmadienio ryto vis gėriau ir gėriau. Ir išskyrus kelis gurkšnius mineralinio ir rytinę kavą tai buvo tik laipsnius turintys gėrimai. Alus, alus, alus, alus, finlandija, raudonos devynerios, alus. Ir jokių ten pagirių, blogų savijautų…
Kitas gi žalingas įprotis tai nugi mano priklausomybė internetui. Va čia net esu užfiksuota nusikaltimo vietoje. Man liepė parodyt ką veikiu. Atsiskyrusi nuo visų Salomėja naršo:
Bet pasidaviau spaudimui ir palikau šeštadienį delninuką mašinoje. Tai iki sekmadienio buvo lomkės lomkės lomkės.
5. Nuotaika. Penktadienis. Mažas susierzinimas dėl neorganizuotumo išvažiuojant iš Vilniaus. Nejaukumas nes beveik nieko nepažįstu ir pažindintis tikrai nemėgstu. Atsipalaidavimas dėl to, kad niekam tu ten neįdomi ir galima išvengti pokalbių. Atsipalaidavimas nes kai nori gali įsiterpti į pokalbius. Juoko priepoliai per improvizuotą kranto plaukimo treniruotę.
Šeštadienis. Kaip visada ryte. Neaišku kokia nuotaika. Galima pasukt į bet kurią pusę. Baimė baimė baimė, dėl naujokiško neišmanymo. Truputis pasiparinimo dėl to, kad baidarės partneris irgi nemokša. O aš taigi visada teisiausia. Atsipalaidavimas, kad niekur ten mes nevirstam ir viskas ok. Gera nuotaika. Gera nuotaika. Dar geresnė nuotaika. Girta gera nuotaika.
Sekmadienis. Kaip visada ryte. Neaišku kokia nuotaika. Nustebimas, kad po visų finlandijų ir devynerių neskauda nei galvos nei skrandžio nei dar ten kažkotais. Gera nuotaika. Puiki nuotaika. Nuovargis.
6. Blogi dalykai. Aplink Anykščius šiek tiek ryšys nelošia (baidarių nuomotojų terminas apie mobilaus ryšio nebuvimą). Lošt pradeda tik prie miesto. Tai atgavus savo HTC buvau pasipiktinus, kad negaliu pašto pasitikrint čia ir dabar.
Ir širšė įgėlė. Labai labai skauda. Bet gal dzin?
Vistiek neatitrūkau nuo nieko. Nei nuo noro būti apgauta 🙂 , nei nuo minties, kad ryt į darbą.
7. Išvados. Užskaitom šitą savaitgalį.
ShizaMėjos SaloMisės pasauliai
O juk frazė „praeitam gyvenime turbūt buvau …“ ne taip jau ir retai pasakoma. Tiesiog šiaip sau. Kaip kokia metafora. Niekas nei tuo labai tiki, nei labai netiki.
O aš tikiu šiuo bei tuo. Net esu tikra, kad turėjau mažiausiai du gyvenimus prieš tai. Jauniklė katytė, ane? Net sutinku žmones, kurie irgi gyveno tada. Net paaiškėja, kad ir mane atsimena.
Dar yra dabartiniai gyvenimai. Aš nekuriu virtualios asmenybės. Vienintelis skirtumas tarp tikros Salomėjos ir virtualios Salomėjos yra pasakytų žodžių kiekis. Nė vienos virtualiai išsakytos minties neišsiginsiu realiai. Virtualiai aš pasakau daug ir tiesiai šviesiai. Galiu nuo pirmų sekundžių sakyt ką noriu. Realiai aš tyliu daug. Nors galiausiai vistiek pasakau tą patį tik per ilgesnį laiką. Arba, kaip kartą bare… Tiesiog paprašiau barmeno lapo su tušinuku ir naujam pažįstamam parašiau ką norėjau pasakyti. Galėjau pasakyt. Bet man nesigauna. Galit sakyt, kad taip vengiu reakcijos. Nes tas kas skaito anoje ekrano pusėje nekelia grėsmės. Tačiau tas baro atvejis įrodo, kad taip nėra. Nes skaitė man prie akių. Reakcijas mačiau. Taigi vis dėl to drįstu manyti, kad virtualaus pasaulio aš – yra ta pati aš ir realybėje. Karolis sakė, kad nesilaužau atsakinėdama į klausimus. Klausia – atsakau. Tik dažnai pašnekovams primenu taisyklę, kad neklausk to ko nenori sužinoti. Pati jos laikausi, bet kadangi esu savanorė mazochistė tai lekiu, kaip drugelis į liepsną.
Turiu dar vieną pasaulį. Na tą kur nematomi draugai, nykštukai, pasiskolinti demonai. Ten aš atrodau kaip noriu (realiame pasaulyje tokie žemiški dalykai man mažai rūpi), ten aš visapusiškai bendrauju su tais su kuo noriu (juk realybė kitokia, gauni ne viską. Kai kas uždrausta.). Tame pasaulyje aš gyvenu palėpėje, kurios man pavydėtų daugelis. Aš ten galėčiau būti šauniausia ir nuostabiausia. Tačiau nebūnu. Kaip tik esu užsidariusi stebėtoja. Kuri kuria savo pašnekovų gyvenimus. Vėl gi mažai skiriasi nuo realybės. Nes tai apie tą patį žmogų.
O dar gi yra šiandieninis pasaulis. Vadinamas čia ir dabar. Čia ir dabar, Salomėja, Donatas ir Audrius darbe mėtėsi kamuoliuku. Tai tampa įprasta jau. Nereikšmingas įvykis. Čia ir dabar gerbiamas Audrius mane neblogai apdraskė. Tikrai neblogai, nes pasirodė ir kraujas. Ir nemažai. Kokia reakcija? Isterinis 10 minučių mūsų abiejų juokas. O po to jau nuėjau ieškot kuo čia kraujavimą stabdyt. Aš žinau, kad Audrius nuodingas, bet esu tikra, kad mano nuodai stipresni:).
O keisčiausia, kad visuose šiuose pasauliuose aš pastaruoju metu vaikštau išsišiepusi. Seni pažįstami nustebtų. Bet žmonės su kuriais turiu garbės bendrauti gyvai, virtualiai (ypač nuo tada kai parodžiau savo vidinio augalo paveikslą), tame vidiniame pasaulyje bei darbe, verčia mane šypsotis.
O pabaigai galiu pasakyti, kad proximus sum egomet mihi (užsikrėčiau ta kalba, atsiprašau).