O juk frazė „praeitam gyvenime turbūt buvau …“ ne taip jau ir retai pasakoma. Tiesiog šiaip sau. Kaip kokia metafora. Niekas nei tuo labai tiki, nei labai netiki.
O aš tikiu šiuo bei tuo. Net esu tikra, kad turėjau mažiausiai du gyvenimus prieš tai. Jauniklė katytė, ane? Net sutinku žmones, kurie irgi gyveno tada. Net paaiškėja, kad ir mane atsimena.
Dar yra dabartiniai gyvenimai. Aš nekuriu virtualios asmenybės. Vienintelis skirtumas tarp tikros Salomėjos ir virtualios Salomėjos yra pasakytų žodžių kiekis. Nė vienos virtualiai išsakytos minties neišsiginsiu realiai. Virtualiai aš pasakau daug ir tiesiai šviesiai. Galiu nuo pirmų sekundžių sakyt ką noriu. Realiai aš tyliu daug. Nors galiausiai vistiek pasakau tą patį tik per ilgesnį laiką. Arba, kaip kartą bare… Tiesiog paprašiau barmeno lapo su tušinuku ir naujam pažįstamam parašiau ką norėjau pasakyti. Galėjau pasakyt. Bet man nesigauna. Galit sakyt, kad taip vengiu reakcijos. Nes tas kas skaito anoje ekrano pusėje nekelia grėsmės. Tačiau tas baro atvejis įrodo, kad taip nėra. Nes skaitė man prie akių. Reakcijas mačiau. Taigi vis dėl to drįstu manyti, kad virtualaus pasaulio aš – yra ta pati aš ir realybėje. Karolis sakė, kad nesilaužau atsakinėdama į klausimus. Klausia – atsakau. Tik dažnai pašnekovams primenu taisyklę, kad neklausk to ko nenori sužinoti. Pati jos laikausi, bet kadangi esu savanorė mazochistė tai lekiu, kaip drugelis į liepsną.
Turiu dar vieną pasaulį. Na tą kur nematomi draugai, nykštukai, pasiskolinti demonai. Ten aš atrodau kaip noriu (realiame pasaulyje tokie žemiški dalykai man mažai rūpi), ten aš visapusiškai bendrauju su tais su kuo noriu (juk realybė kitokia, gauni ne viską. Kai kas uždrausta.). Tame pasaulyje aš gyvenu palėpėje, kurios man pavydėtų daugelis. Aš ten galėčiau būti šauniausia ir nuostabiausia. Tačiau nebūnu. Kaip tik esu užsidariusi stebėtoja. Kuri kuria savo pašnekovų gyvenimus. Vėl gi mažai skiriasi nuo realybės. Nes tai apie tą patį žmogų.
O dar gi yra šiandieninis pasaulis. Vadinamas čia ir dabar. Čia ir dabar, Salomėja, Donatas ir Audrius darbe mėtėsi kamuoliuku. Tai tampa įprasta jau. Nereikšmingas įvykis. Čia ir dabar gerbiamas Audrius mane neblogai apdraskė. Tikrai neblogai, nes pasirodė ir kraujas. Ir nemažai. Kokia reakcija? Isterinis 10 minučių mūsų abiejų juokas. O po to jau nuėjau ieškot kuo čia kraujavimą stabdyt. Aš žinau, kad Audrius nuodingas, bet esu tikra, kad mano nuodai stipresni:).
O keisčiausia, kad visuose šiuose pasauliuose aš pastaruoju metu vaikštau išsišiepusi. Seni pažįstami nustebtų. Bet žmonės su kuriais turiu garbės bendrauti gyvai, virtualiai (ypač nuo tada kai parodžiau savo vidinio augalo paveikslą), tame vidiniame pasaulyje bei darbe, verčia mane šypsotis.
O pabaigai galiu pasakyti, kad proximus sum egomet mihi (užsikrėčiau ta kalba, atsiprašau).
žinai, gal čia dėl mūsų meilės rašytiniam žodžiui taip sudėtinga pasidaro kalbėti 🙂 nes rašom dažniausiai trumpais sakiniais. kapotai taip. pabandyk paskaityt garsiai tai, ką užrašei – gaunasi kažkaip pretenzingai, nenatūraliai. bet skaitosi puikiai. tik garsiai neskamba. kaip lietuviškų serialų dialogai :))
bijo turbūt irgi kalbos dovaną prarast :))
priklauso, matyt, nuo situacijos. arba „tylos partnerio“ – ne visi juk tavo tylėjimą priima natūraliai, be panikos, oriai 🙂
hm apie tą rašymą susimąsčiau ir aš… aha, rašyti nuo senovės mėgau, tai man teikia malonumą- ir savo rašliavas galiu rašyti, redaguoti, kilnoti, na su jomis žaisti užsižaisti…
rašymas ir dabar darbe mane lydi, nors nuo mokyklos suolo buvo didelė praraja, kai univere kitus mokslus gliaudžiau ir dar gi, ko gero, be reikalo…po to, t.y. dabar – vėl rašau.
bet kalbėti aš irgi galiu daug ir visaip. ir mėgstu. na žmonės juk skirtingi. ir tai- visiškas gėris:)
tai va čia šiaip pasamprotavau sau pas tave.