Ant kalno

Randi mane ir čia? O jau maniau, kad neblogai pasislėpiau. Išties… Kaip paradoksalu. Užsikarti į pačią vidinės būsenos viršūnę ir sakyti pasislėpiau. Bet viršūnė nesimato iš apačios. Užverti galvą ir kažkur ties antru kalno trečdaliu matai debesų kamuolius. Taip taip… Savisauga aš juos vadinu. Trapūs tokie. Bet kada gali išsisklaidyt. Galvoju, gal net noriu, kad jie išsklistų, kad matyčiausi kiekvienam snaiperiui, kiekvienam, kuris taikosi į mano esybę. Kad pagaliau taip atsiverčiau, nebebijočiau, pasakyčiau ką jaučiu. Kad manęs neslėgtų mintys apie tai, kad nesupras, išjuoks. Tiesa, dabar jau tų minčių mažiau… Žodis “supras” įgavo visai kitą reikšmę. Dabar tai skamba, kaip “tiesiog žinos”. Išsklaidžius savisaugos debesis galima smarkiai nudegti. Bet, o … Tačiau, gal tas skausmo jausmas ne toks jau ir baisus? Bet ko tu stovi ten apačioje? Jei jau atėjai tai netingėk. Užkopk iki manęs. Nes net nesu tikra ar girdi tai ką šaukiu. Čia pas mane viršuje vėjas. Nešioja svajones, mintis ir norus. Vienus nupučia tolyn. Nebereikalingi jie man. O kiti atskrieja. Veliasi man į plaukus, verčia ašaroti akis… Netikros ašaros. Tai tik vėjo sukeltas padarinys. Bet žinau. Žinau ir jaučiu, kad dar verksiu. Tik tas verksmas bus teigiamas. Nes po to gal jau niekada nebereikės verkti. Mano paskutinės ašaros bus sūrios, kaip ir priklauso. Drąsiau, žiūrėk jau nemažai užkopei. Taip. Ten apačioje mažai kliūčių. Tvirti pamatai to kas esu. Tvirti pamatai blogio, nes blogis nugali pasaulį. Tvirti pamatai gėrio. Nes gėris nugali kitą pasaulį. Kiek tų pasaulių? Daug. Bet manęs dabar nėra nė viename. Čia viršūnėje… prasklaidžiusi minėtus debesis aš matau toli. Matau kokios galimybės atsiveria. Ir… O svetimieji Demonai, aš labiausiai linkusi eiti sunkiausiu keliu. Keliu, kuriame galiu netgi žūti. Keliu, nuo kurio visi mane atkalbinės. Rodys žemėlapius ir įvairiausius takelius. Ir tu tarp jų. Sakysi, kam tau to reikia? Į aną pusę tave gali nuvežti limuzinas. Bet aš esu kokia esu. Pažįstama? Užčiuopusi mažą siūlelį, kurio ieškojau visą gyvenimą, aš negaliu jo paleisti. Tiesiog negaliu. Štai užkopei dar aukščiau. Jau šaukti man taip nebereikia. Galiu visai ramiai tau pasakyti. Yra kaip yra. Galiu kankinti save dabar. Arba galiu iš visos širdies džiaugtis tuo kas vyksta. Taip… Šitas kalnas aukštas. Bet tu jau įveikei. Dabar iš vis galiu nebekalbėti, nes tu girdi manas mintis. Ką sako mintys? Ar girdi? Kaip jauteisi, kai pirmą kartą šokai parašiutu? Aš tai dviprasmiškai. Bijau. Noriu. Bijau. Bet noriu. Bijau. Bet labai noriu. Pažįstama? O kai iššoksti? Kaip tada? Kokius jausmus sužadina ta nepakartojama tyla? O kai nusileidi? Vis dar girdi mano mintis? Jos sako, kad myli… Štai tu ir čia pat. Duok man ranką ir eikime sunkiausiu keliu. Į juodai baltą pasaulį. Arba spalvotą. Turim teisę nuspręsti.