Laiškas. Ketvirtadienis

Labas,
žinau, kad laikas tau parašyt laišką. Nes tiesiog laikas. Vakar pati gavau elektroninį laišką, kuriame rašė:
“Sakoma, kad laiškus reikia rašyti tada, kai jiems viduje subręsta laikas. O iš kur žinoti, kad šis laikas jau pribrendo? Anksčiau įsivaizdavau, kad galiu bet kada tai pajusti, bet dabar nebejaučiu nieko. Ar nebus su šiuo jausmu taip, kaip su vynu – per ilgai brandintas jis pavirsta rūgščiu actu.”
Nepažįstu autoriaus. Nė nenumanau kas jis. Čia iš senos draugas.lt anketos. Jo laiškai ateina itin retai ir būna apie nieką. Bet ta mintis laiške… Mane pasiekė vietoje ir laiku. Aš žinau, kada ateina laikas laiškams. Vis dar turiu tą pajutimą. Tačiau tu žinai, kad mano supratimu tikras laiškas yra popierinis. Tai ką rašau dabar yra tik žinutė. Ir aš noriu parašyti popierinį laišką, bet neturiu adreso. Ar papildyti niekada neišsiųstų laiškų krūvelę?
O šiaip, jei jau rašau žinutę… Na vis dar gyvenu.
O jei savijauta tokia, lyg būčiau pramiegojusi pusę gyvenimo?
Šiandien, Laura paklausė, kodėl aš į darbą ateinu vis anksčiau. Nežinau. Šiandien ir galvą išsiploviau, ir net akis pasidažiau (kažkodėl noriu būt graži) ir svetimas mintis paskaičiau (vagilė). Ir vistiek beveik pusvalandžiu anksčiau.
Vakar kambariokas pasiskundė, kad mūsų miegojimo ritmai nebesutampa. Kad naktinėju. Bet kai pagalvoju, o kada jie sutapo? Anksčiau miegodavau 10val. o jis naktinėdavo. Kaip keista, kai turi priminti žmogui jo paties veiksmus.
Dargi dirbu dirbu dirbu. Šiandien laukia diena su mobiliomis programomis. Užsipi**mas… Bet gi vistiek padarysiu.
31 diena tai beveik 13 🙂
Va taip gyvenu. Su viltimi.
Iki
Salomėja