Žmogus troleibuse garsiai šaukia:
– Ar aš glušas? Ar aš glušas?
Taip ir norisi palinksėti savo garbanota galva. Taip taip, aha aha…
O taigi buvo taip. Važiuoju sau užsisvajojusi į darbą. Galvoju apie tai, kad pagaliau skaitoma knyga įtraukė, nes jau maniau “nepramuš”. Kad reikia įsigyti pieštukui širdelių. Mėgstu tik automatinius. Būtinai minkštų, nes ne braižymui man prireikė. Va taip sau ir mąstant apie šį bei tą, įlipa kontrolė. Ant kaktos parašyta. Dar jiems nespėjus išsitraukt savo devaisų jau traukiau pinginę. Neapsirikau. Gi sakiau, kad ant kaktos parašyta. Ir džiaugiuosi patikrinimu, nes kai pusę metų niekam neįdomu, tai pradedi abejot bilietėlio pildymo prasme. Aš sažiningas žmogus, bet ne tiek:PPP.
Šalia manęs sėdėjo moteriškė. Įlipome kartu. Taigi jau kokias 4-5 stoteles. Normali tokia. Ne verkianti pensininkė. Ir ne bomžė kokia. Pamačiusi kontrolę, ji šoko iš vietos, puolė žymėtis bilietą. Ponai tikrintojai, aišku, pradėjo rėkti apie tai kas kontrolės metu galioja ir kas ne. Tetulytė gi neatsilikdama porino, kad ji ką tik įlipo ir net nespėjo talonėlio išsiimti. O tada gi vienas gerb. kontrolius pradėjo tą savo:
– Ar aš glušas, ką? Ar atrodau glušas?
Tokia porelė suburbėjo, kad taip ir atrodo. Aš pažiūrėjau. Na jo, glušavotas toks regis. Intelektas veido nežaloja. Bet ne man spręsti.
Po įvairių siūlymų rašyti lengvatinę baudą ir t.t. viskas baigėsi tuo, kad kontrolė ramino moteriškę, kad toji neverktų. Bliam, aš tai rašyčiau baudą. Verks čia visi reikia nereikia. Aš irgi moku verkt.
Melodija
Tamtamtam tam tam tamtam. Skamba skamba. Amelijos iš Monmartro garso takelis. Kaip žinia, Amelytė pats pats pats artimiausias filmo personažas man. Ir ypač… Ypač savanoriška vienatvė. Tiltas, akmenėlių svaidymas…
Aš pasidaviau. Piešiu tai ko sakiau niekada nepiešiu. Ir ne savo mėgstamomis spalvomis [[raudona bei žalia]]. Ir ne mėgstamais dažais [[akrilu]]. Piešiu juodai. Ant popieriaus. Tai ko sakiau nepiešiu. Sakiau, kai nupiešiau vieną lemtingą paveikslą. Šitas nebus lemtingas. Šitas bus dovana:))) Cha cha cha. Dievai visada teisūs.
Perkamos svajonės
Darbe išsivystė diskusija, apie tai ką veiktume jei turėtume daug pinigų. Na jei būtume turtingi. Gyvūnų prieglaudos, svajonių namai, motociklai, nardymai, kelionės po pasaulį. Tokie štai buvo spontaniški atsakymai.
Kiek pinigų reikia laimei? Man, pavyzdžiui, saugumo jausmui gyvenime užsitikrinti tereiktų tik kokio papildomo 1000 Lt per mėnesį. O tai gi visai nedidukė suma.
O visi kiti turtai? Kam? Leisti? Kaupti? Kažkur investuoti ir gal nesulaukti, kada investicijos atsipirks? Ar gyventi čia ir dabar, švaistyti savo malonumams?
Kiek siekia mano pasvajojimai? Ne tie tokie dirbtiniai, kur galėčiau švaistyti. O tie, tvirtieji. Visai netoli. Noriu lofto. Su viskuo kas ten turi būti, pvz., labai didelė biblioteka, vieta menui kurti ir t.t.
O visa kita? Noriu į Čekiją ir Rumuniją. Kaži ar tam reikia turtų. Žinau, nuvažiuosiu ir neturtelė būdama.
Noriu vėl šokti su parašiutu. Manau ir dabar galiu sau tai leisti. Čia labiau reikia kompanijos, o ne pinigų.
Noriu kelių materialių daiktų. Bet ne taip stipriai, kad jausčiausi nelaiminga jų neturėdama.
Dar labai norėčiau nupirkti svajonių daiktus brangiam žmogui. Visus. Vien dėl šypsenos ir spindinčių akių. Nes man visada labiau gaila sau, nei mylimiems žmonėms.
O visa tai ko aš noriu išties yra niekaip nenuperkama. Ir ne apie sveikatą čia kalbu, nes turint daug pinigų gydimai tampa prieinamesni.
Mano norai neišsipildytų jei turėčiau keletą atliekamų milijonų.
Šiandien yra taip. Ryt bus kitaip.
Rašymo priepoliai. Ar tokie būna? Atsidarau notepadą ir rašau rašau. Jokie spelingai nekvaršina galvos. Nereikia sugrįžti pataisyt raudonuojančių klaidų. Galiu bėgti bėgti raidėmis. Sakyti viską kas mano galvoje.
Apie ką? Apie ką rašau? Apie jį – dievą. Kuris ir šalia, ir ne. Apie savo tryliką pasaulių. Apie tai, kad nematomas draugas vis dažniau kažkur išeina ir niekaip negaliu surasti jo namuose, kai man reikia. Ne ne. Jis manęs neapleido. Tačiau leidžia man suprasti kas yra vientvė. Po to besišypsodamas sugrįš. Atneš man pieniško šokolado. O dieve, kaip užsinorėjau pieniško šololado. Gali nupirkt? Saldumo gyvenime prireikė [[pasakė cinikė Salomėja sėdinti man ant kairio peties ir mataruojanti kojomis]].
Aš viską parašau. Ko man reikia, ko aš noriu. Apie ką svajoju. Kas mane šiandien pradžiugintų. Ko negaliu pakęst šią akimirką. Nykštukai, kurie šildosi sulipę ant mano Delliko, rodo pirštais sakinius ir juokiasi bei verkia. Labai jau jiems juokingos svajotojos mintys, ir labai jau jiems graudu, kai kitame sakinyje sunaikinu svajonę. Piktai. Tekstuose aš viską parašau. Bet neišsaugau jų. Nė vieno. Nei sau, nei kitiems. Nes niekas jų neskaitys, nes niekam jų nereikia. Net man. Nes pastraipos, kurios nenusipelno, kad jas skaitytų turi būti sunaikintos. Privalo. Nes kitaip atsiras beprotis, kuris ims ir įžvelgs tai ką žodžiai nori pasakyti. Supras. Šypsosis. Nereikia man to. Nereikia, kad mane suprastų. Ne po to kai viskas parašyta. Suprasti reikia iki teksto, ne po jo. Kitaip per lengva.
Taip, aš dažnai rašau laiškus sau. Siunčiu juos į pašto dėžutę internete ir kartą per kokį pusmetį perskaitau. Dabar viskas kitaip. Jaučiuosi lyg kalbėčiausi su savimi. Pokalbis, kurio nelemta prisiminti. Ištrini tekstą, ką ten, išties net nereikia trinti. Tiesiog neišsaugai. Ir nebėra. Gali apsimesti, kad nebuvo šitos minties. Kas įrodys, kad ji buvo užklydusi?
Kas čia man sakė, kad mano tinklaraštis kaip realybės šou? Tai va mėgaukitės tokia realybe. Šiandien aš gyvenu taip ir rašau būtent taip. O ryt gal bus kitaip, gal bus naujos troleibusinės stebėjimų istorijos, laiškai ir darbiniai nuotykiai. Šiandien mano aštuntasis pasaulis manęs nepaleidžia.
Rudens belaukiant
Pasivaikščiokim. Duok ranką. Kodėl niekada man neduodi rankos? Juk per pirštų galiukus persiduoda tiek daug. Meilė, šiluma, energija. Duok ranką. Šiaip, be įsipareigojimų ją laikyti amžinai. Tiesog taip gera. Reikia išlydėti vasarą. Paskutinė ji šiais metais buvo. Vasara. Dabar pradės gelsti lapai. Man labiau patiktų jei jie raudonuotų. Gal žinai nuo ko priklauso, kad šis klevas bus raudonas, o anas geltonas? Tu gi viską žinai. Tai kodėl man nesakai… Bet tai nesvarbu. Nors kartais nesvarbūs dalykai pasirodo buvo esminiai.
Tas rudens etapas, kai medžiai nusidažo, prasideda šalnos, rytais į plaukus veliasi mažų voriukų supinti voratinkliai, toks romantiškas. O pamenu kai eidavau į mokyklą tokiu lauku, iš po kojų pasklisdavo kurapkų pulkelis. Lėkdavo jos kažkur, lyg kas veja. Ir taip kiekvienais metais. Kažkaip keistai čia kalbu. Lietus nuteikia seksualiai, ruduo romantiškas. Kažkas čia ne taip, nes man būdinga visur įžvelgti tik neigiamus dalykus. Bet gi ruduo… Deja, nevisada ruduo toks būna. Kartais nuo pat pradžių žvarbus vėjai ir lietūs neleidžia pasidžiaugti spalvotais lapais. Tačiau šiemet sulauksim. Aš užsisakiau. Žinai gi, kad turiu pažinčių tarp dievų ir deivių. Štai su Lietaus deive visai neblogi santykiai susiklostę. Užsakiau rudenį mums ir dėl mūsų. Juk turiu daug pamatyt, o tu žadėjai daug parodyt. Tada, kai miestas gražiausias. Tikiu, kad taip ir padarysi. Arba noriu tikėti.
Taip vat ir bėga laikas. Darydamas mus stipreniais. Nepamenu pernykščio rudens. Turbūt neįsimintinas buvo. Žinau, kad tada pradėjau suvokti labai svarbius dalykus. Ir ne medžių spalva man rūpėjo. Kaip tik prieš savo gimtadienį. Blaškiausi, nežinau ką galvojau. Jis man sakė, kad čia dėl gimtadienio. Krizė. Galvokim, kaip mums patogiau, ar ne?
O ryt jau ruduo. Troleibuse turbūt sutiksiu ne vieną mokinuką su gėlėm. Miestas šurmuliuos, jaunimėlis švęs naujų vergovės metų pradžią. Ir rudens taip pat. Ruduo ruduo, aš pamenu tą kvapą. Kaip kvepia šlapi lapai. Aš tau pasakysiu, kad šiandien štai, tas kvapas tvyro. Tik duok man ranką. Tu žinosi ką turiu omenyje. Tas rudens kvapas. O vėliau atšals. Prasidės nuolatinis lietus. Bus tamsu. Visi niurnės, bambės ir piktinsis pasaulio neteisybėm. Lyg rudenį pasaulis neteisingesnis nei pavasarį. O aš vaikščiosiu šlapiais plaukais. Ir mylėsiu tą šaltą bjaurų lietų. Medžiai jau seniai bus be lapų. Ir žvelgdama per langą matysiu juodai baltą pasaulio paveikslą. Bet juk toks jis irgi gražus. Nereikia nė specialių foto juostelių, nei redagavimo programų. Nespalvotas pasaulis. Toks koks yra. O dar jei ryte atsikėlusi pamatysiu ploną sniego sluoksnį. Kas kad jis nutirps po kelių valandų. Ką tau reiškia sniegas? Juk žinau, kad reiškia. Toks bus tas ruduo. Kartu ir atskirai.
Apie laisvę
Ne tokia jau tu tragiška tylenė. Taip vakar man pasakė Aistė. Tik ji nežino, kad per vakar išnaudojau viso savo mėnesio kalbumą. Gerai, kad baigiasi tas keistasis mėnuo. Taip taip, aš stengiuosi nebetylėti. Kartais. Ir tik tada, kai tai savaime gaunasi. Nieko nebedarysiu dirbtinai daugiau.
Bet vistiek esu labiau stebėtoja nei dalyvė. Štai vakar naktiniuose Vilniaus klubuose man irgi labiau patiko iš strategiškai patogaus kampo stebėti įvykius, nei būti jų sukūryje.
Manau toks mano elgesis kažkiek trikdo tuos su kuriais esu. Jiems galbūt atrodo, kad man neįdomu, arba nejauku. Jie tada jaučia pareigą paimti už rankos, patraukti arčiau. Net paglostyti galvą!!! Tačiau taip nėra. Man patinka matyti, girdėti. Ir aš tikrai nenuobodžiauju. Vakar visiškai naujose vietose su naujais žmonėmis jaučiausi gana jaukiai. Nors ir atrodžiau kiek atsiskyrusi. Suprantu, kad jei man nepatiktų niekur aš neičiau. Nes nežadėjau. Taip dar smagiau, man pradeda patikti ta laisvė rinktis su nieku nesitariant. Šitaip ar anaip, su šitais ar tais.
Labai dėkui gelbėjimo komandai. Konkrečiai vonioje ir Aistei, kurios visiškai nesusitarusios ir skirtingais keliais išgelbėjo mane nuo liūdno vienišo penktadienio. Tikrai buvo malonu susipažinti gyvai! Ir man patinka Vilnius, nes čia važinėja naktiniai autobusai.
Nedarbadieniai
Man užeina nedarbadieniai. Maždaug kas du mėnesius. Ir trunka apie savaitę. Apie vienetinius nedarbadienius aš čia nekalbu. Na niekaip niekaip negaliu prisiverst daryti to darbo. Neužmotyvuoja manęs irgi niekas. Nei sau skiriami bonusai, nei provokaciniai šefo klausimai. Tą darbą vistiek tenka padaryti. Tą darbą ir padarau. Truputį vėliau.
O nedarbadienių metu manęs net negraužia sąžinė. Galvoju gal pas mane tokios jau seniai nebėra. Dar čia pradės visokios mergos (sąžinė gi moteriškos giminės) graužt.
Sakytum ką veikiu tada? Vakar vakare čiatindama su kolega supratau, kad net jokių delfių neskaitau, nežinau kas pasaulyje vyksta. Ir nebepliurpiu jau tiek, kiek anksčiau per patį darbymetį pasitaikydavo.
Bet per šią savaitę gerokai apsikuopiau kompiuteryje. Prisikaupė per tuos du mėnesius visokio šlamšto, nereikalingų programų. Dviejų mėnesių periodo pabaigoje visas darbalaukis užsiteršė failais, kuriuos čia trumpam laikinai padėsiu. Žiūrėk kol viską tvarkingai susirūšiuoji, pervadini, jau ir diena prabėgo.
Kai baigi kankinti kompą kritišku žvilgsiu apžvelgi stalą. Ojoj koks jis būna prieš/po numerio pridavimo. Krūvos prispauzdintų maketų. Tokių, kuriuos subraukė redaktoriai, tokių kuriuos subraukė korektorės. Šimtąjį kartą perspauzdinti planai. Teisingos versijos, teisingi pavadinimai, naujos reklamos. Su skirtingais nuspalvinimais. Čia sumaketuota, čia parašyta, tiek liko… Išmėtyti žurnalai, sugadinti diskai… Kol apsitvarkai… Reikia vietos naujoms šiukšlėms.
Dargi net randi laiko skaitytojų laiškams. Privalomoji darbo dalis, kuri visada stumiasi tolyn.
Taip, manau šiandien paskutinė nedarbadienio diena.. Po to vėl nauji du mėnesiai 🙂
Normalus įrašas normaliam blogui. Sau, tau ir jiems
Manęs truputį nėra ar ne? Čia tie patys garbanoti plaukai, tos pačios pilkos šaltos akys, ta pati raudona spalva. Bet tau štai užsukus nebegirdau karšta jausmų arbata. Nebeprašau prikalti vidinės lentynėlės ir nebepasakoju ką vaizduoja raštai ant svajonių namo langinių. Klausi manęs kodėl? Jei sakyčiau, kad nežinau tai meluočiau. Todėl tu ir neklausi? Žinai, kad nemėgstu meluoti, ar ne? Tu juk žinai, kodėl aš tiek daug gyvenime tyliu? Nes negaliu sakyti ne tiesos. O mano tiesa dažniausiai nepriimtina, gal net skaudi. Ne kitiems. Man pačiai. Dažnai nesuprantama. Sakai, dėl to ir tyliu, nes bijau, kad nesupras? Man regis aš jau nieko nebijau. Labiau man gal nesvarbu. Kai svarbu, kad suprastų gi išsižioju ir nepatingiu kartoti, kartoti ir dar kartoti, kol žodžiai pasiekia tikslą. Klausi kas čia bruzda? Tai vis tie patys nykštukai. Apsigyveno dar keli. Vienas itin bjaurus. Kiekviename žingsnyje spygiu balsu rėkia “netikėk, tai ne tiesa. netikėk, tave apgaus. netikėk, juk žinai, kad esi niekas”. Traiškyt sakai tokius reikia? Bet negaliu, jis mano. O sėdi taip arti ausies. Ir toks spygus. Niekaip negaliu negirdėti. Yra ir dar vienas naujokas. Jis nuolat bėga priekyje manęs, iššniukštinėja kelią ir pasako ar saugu. Tokie jau jie prieštaringi. Kodėl klausi kokia muzika skamba mano galvoje? Norėčiau pasakyt, kad tyla. Bet ta tyla pastaruoju metu per daug įsikalbėjo. Avangardine muzika aš tai pavadinčiau. Tranki, pikta, nūnai nutylanti ir vėl skambanti, taip, kad nė nenujauti ką išgirsi po sekundės. Lyg muzikinės dėžutės melodija, o po to lyg elektrinio pjūklo džiaržgesys. Tokia tokia, kaip ir paveikslai. Kaip ir paveikslai mano galvoje. Turiu dar keturioliką dienų. Kam? Vieną kūrinį nupieštą jau seniai seniai perkelti ant popieriaus. Ar tai padarysiu? Jei būsiu nelaiminga tai tikrai taip. Kuo čia dėta laimė? Papasakosiu vėliau. Tiesiog taip bus. Laimė daug ką sunaikina, daug kitų pojūčių nuslopina, žlugdo mintis. O jos vistiek visi siekia. Žinai ir aš siekiu laimės. Nes taip reikia. Jau klausei manęs kokia man iš to laimė. Gal čia ir yra visa esmė. Laimė yra tikslas. O šitame kelyje tikslas labai labai nutola. Kuo jis toliau, tuo ilgiau eisiu. O kelionę šią noriu ištęsti. Ne iki dvylikos plius vienų metų. Iki amžinybės. Va toks tas ir mano atsakymas. Ar tinka? Nežiūrėk į mane, kaip į beprotę. Tarp kitko, prieš kelias dienas man pasakei laimės kainą litais. Ir tu teisus. Visai teisus. Pridėčiau dar kelias šimtines dėl atsargos (ar tu pastebėjai kokia esu atsargi? ). Tik jei turėtume tą sumą ar mudu išplauktume? Nemanau. Taip jau gaunasi. Tu man atsiunti laišką, kuriame parašai, kaip skęsti. Aš tau parašau atsakymą, kad nė velnio, žiūrėk, radau, kur giliau. Tu man atrašai, kad gal ir giliau, bet nežmoniška srovė išneš, o štai tavo vieta tobula skendimui. Aš vėlgi tau taipinu, kad koks ten tobulumas jei vandens tik iki kelių, o aš štai stoviu pelkėje, kuri mane garantuotai įtrauks gylyn. Bepročiai? Kur jau ten. Mano mylimas dievas dar didesnis beprotis. O kiek dar tokių aplink. Net neįdomu darosi. Pameni kai tave vedžiojau po savo vidinį labirintą? Kaip gaila, kad tada neužklydai į vieną slaptą vietelę. Tada taip laikiau kumščius, kad pasuktum į tą pusę. Bet praėjai. Ten buvo prieangis į ketvirtą mano pasaulį. Kuo įpatingas ketvirtasis? Tiesiog pirmas, trečias, šeštas, septintas ir tryliktas yra svarbiausi. Visi kiti – o, na kada nors papasakosiu. Taigi, grįžkime prie ketvirto. Šio pasaulio pamatus sudaro dalykai, kuriuos kada nors buvo gaila išmesti iš gyvenimo. Todėl ketvirto pasaulio gravitacija labai stipri. Jis traukia traukia traukia. Čia gyvena žmonės, kurių nebereikia, bet negaliu pamiršti. Čia sukrauti daiktai, kurių niekada neišmesiu. Įsivaizduoji, kaip man čia patinka kankintis. Juk jie visi žino, kad yra nereikalingi. Vaikštau ketvirto pasaulio gatvėmis ir matau jų nuoskaudą. Ją sukėliau aš. Dar matau viltis, nes o gal, o gal paimsiu kartu, gal man prireiks… Kodėl tau rodau dabar šitą pasaulį. Nes noriu parodyt savo bejėgiškumą, mokėjimą save kankinti, trauką pažiūrėt atgal. Bet na tai tik vienas pasaulėlis. Ne pats svarbiausias. Pavargai jau su manim čia trintis? Gali pasilikt ketvirtame. Bet ne. Tau pakeliui. Dar pasilinksminsime. O tu bijai tamsos? Aš tai bijau šviesos. Gal todėl savo namuose, apart stalinės lempos dar nebuvau užžiebus kitokios. O užuolaidos nuolat užtrauktos. Ir dar per lengvos, per daug šviesos. Vampyriška gal siela. O gal šviesa apnuogina… Gera, man šiandien su tavim kalbėt. Tam draugai ir reikalingi. Nors ir Nematomi.
Apie vaikus
Ar skaito mano blogą tėvai? Jei taip, tai jūs man pasakykit kam reikia prisidaryt vaikų, o elgtis su jais kaip su dresiruojamais šuniukais? A? Dažnai tėveliai sako, kad turėsi vaikų suprasi, arba ne tau suprast. Na tai va proga man nesusipratėlei paaiškint.
Važiuoju troleibusu. Gale mama su vaiku. Mama jau nebe jauniklė matosi. O vaikas kokių poros metų. Na toks, kur dar kalbėti nemoka, bet aktyvus labai.
Taigi vaikas kruta. Nieko įpatingo, rodo kažką pirštais. Mama pradeda rėkt. Maždaug sėdėk ramiai! Gausi į kailį ir t.t. Ok ok, nemėgstu mažų vaikų, nieko neišmanau apie auklėjimą ir t.t. Na bet net man tas vaikas visai ramus atrodė. Nelabai mėgstu, kai vaikai duodasi kavinėse, spiegia, bet čia jau mano problema. Nes mano manymu vaikas yra vaikas, jis turi dūkti, jis tiesiog negali ramiai sėdėt, kai aplinkui toks įdomus ir nepažintas pasaulis. Gal ta mama ir pavargus, ar problemų turi, na bet tačiau grąsinti vaikui vien todėl, kad jis savo būdu reiškia emocijas ir įspūdžius? Galiausiai mažius pradėjo isteriškai klykti ir bliauti. Nenuostabu, jei ant manęs (skaitykim jau suaugusios) tiek laiko net su priežastimi kas nors rėktų aš irgi apsiašaročiau. Rezultate žviegiantis vaikas, rėkianti mama. Linksma kelionė. Vistiek nesuprantu, o tai tie vaikai dresiruojasi, ar kaip? Kad šitaip?
Dabar jau galit pasakyt, kad nieko aš nesuprantu apie vaikų aklėjimą. Aš net neįsižeisiu.
Kas yra jausmas?
Kas yra jausmas? Pagooglinėjau kiek, paskaitinėjau kiek, pawikinėjau kiek, bet man kaip ir vistiek neaišku. Paprasta žmoniška kalba? Kuriame jautimo etape suvokame, kad jaučiame. Kodėl sako “bijau”, o po to “iš tikro tai ir nebijojau”.
Sunku tokiems žmonėms, kaip aš. Kai tiki paraleliniais pasauliais, kitais gyvenimais, ryšiais per atstumą, turi nematomą draugą, daugybę nykštukų, žinai kur gali surasti dievą, nešiojiesi raganos etiketę, ir tikiesi naujų susitikimų su demonais. Tačiau viskam nori logiško paaiškinimo (čia jau inžinierinis išsilavinimas, meilė matematikai ir tikslumo reikalaujantis darbas).
Asmeniškai aš labai dažnai pasineriu į tokį tranzą, gal melancholiją. Ypač troleibusuose (kai nestebiu žmonių ir nesiklausau pokalbių). Jaučiu kas vyksta aplinkuj, bet tame nedalyvauju. Pati nežinau, kur būnu. Greičiausiai viename iš trylikos pasaulių. Tai yra žinau po to, bet ne tuo metu. Po to galiu pasakyt, kad oi kaip buvo baisu, ai kaip liūdna, vai kaip nemiela. Po to.
Kokią skalę jausmų jaučia vienas žmogus? Ne per visą savo gyvenimą, bet tarkime per tam tikrą laiką.
Per valandą?
Kiek jausmų galiu suskaičiuoti per vieną valandą nuo prabudimo?
Nusivylimas, kad jau rytas. Šitas tai kiekvieną darbo dieną, jei prikelia žadintuvas. Nekenčiu nenatūralaus prabudimo. Vadinasi ir neapykanta. Po to apatija. Keliuosi, prausiuosi, rengiuosi. Viskas be jokių jausmų. Išgeriu kavą (jei netingiu pasidaryti), pradedu busti. Pirmą pusvalandį geriau Salomėjos nekalbinti. Bent jau ne rimtomis, daugiau nei vienskiemenio žodžio reikalaujančiomis temomis.
O tada jau prikausomai nuo būsimos dienos atsiranda ir kažkokie pojūčiai. Baimė ir jaudulys jei laukia bjauri diena. Arba atsipalaidavimas ir laukimas jei numatoma kažkas džiugaus. Ar tikrai? Ar tikrai atsiranda, ar tik dabar taip sugalvoju?
Ir tiesa, o kas davė pavadinimus tiems jausmas? Kas nusprendė, kad va šitas tai meilė (oi čia kiek asmeninių pojūčių. ojoj)? O padažnėjęs širdies plakimas, padidėjęs raumenų įsitempimas – tai baimė. Sugalvok tu tokius žodžius, na…