Rudens belaukiant

Pasivaikščiokim. Duok ranką. Kodėl niekada man neduodi rankos? Juk per pirštų galiukus persiduoda tiek daug. Meilė, šiluma, energija. Duok ranką. Šiaip, be įsipareigojimų ją laikyti amžinai. Tiesog taip gera. Reikia išlydėti vasarą. Paskutinė ji šiais metais buvo. Vasara. Dabar pradės gelsti lapai. Man labiau patiktų jei jie raudonuotų. Gal žinai nuo ko priklauso, kad šis klevas bus raudonas, o anas geltonas? Tu gi viską žinai. Tai kodėl man nesakai… Bet tai nesvarbu. Nors kartais nesvarbūs dalykai pasirodo buvo esminiai.
Tas rudens etapas, kai medžiai nusidažo, prasideda šalnos, rytais į plaukus veliasi mažų voriukų supinti voratinkliai, toks romantiškas. O pamenu kai eidavau į mokyklą tokiu lauku, iš po kojų pasklisdavo kurapkų pulkelis. Lėkdavo jos kažkur, lyg kas veja. Ir taip kiekvienais metais. Kažkaip keistai čia kalbu. Lietus nuteikia seksualiai, ruduo romantiškas. Kažkas čia ne taip, nes man būdinga visur įžvelgti tik neigiamus dalykus. Bet gi ruduo… Deja, nevisada ruduo toks būna. Kartais nuo pat pradžių žvarbus vėjai ir lietūs neleidžia pasidžiaugti spalvotais lapais. Tačiau šiemet sulauksim. Aš užsisakiau. Žinai gi, kad turiu pažinčių tarp dievų ir deivių. Štai su Lietaus deive visai neblogi santykiai susiklostę. Užsakiau rudenį mums ir dėl mūsų. Juk turiu daug pamatyt, o tu žadėjai daug parodyt. Tada, kai miestas gražiausias. Tikiu, kad taip ir padarysi. Arba noriu tikėti.
Taip vat ir bėga laikas. Darydamas mus stipreniais. Nepamenu pernykščio rudens. Turbūt neįsimintinas buvo. Žinau, kad tada pradėjau suvokti labai svarbius dalykus. Ir ne medžių spalva man rūpėjo. Kaip tik prieš savo gimtadienį. Blaškiausi, nežinau ką galvojau. Jis man sakė, kad čia dėl gimtadienio. Krizė. Galvokim, kaip mums patogiau, ar ne?
O ryt jau ruduo. Troleibuse turbūt sutiksiu ne vieną mokinuką su gėlėm. Miestas šurmuliuos, jaunimėlis švęs naujų vergovės metų pradžią. Ir rudens taip pat. Ruduo ruduo, aš pamenu tą kvapą. Kaip kvepia šlapi lapai. Aš tau pasakysiu, kad šiandien štai, tas kvapas tvyro. Tik duok man ranką. Tu žinosi ką turiu omenyje. Tas rudens kvapas. O vėliau atšals. Prasidės nuolatinis lietus. Bus tamsu. Visi niurnės, bambės ir piktinsis pasaulio neteisybėm. Lyg rudenį pasaulis neteisingesnis nei pavasarį. O aš vaikščiosiu šlapiais plaukais. Ir mylėsiu tą šaltą bjaurų lietų. Medžiai jau seniai bus be lapų. Ir žvelgdama per langą matysiu juodai baltą pasaulio paveikslą. Bet juk toks jis irgi gražus. Nereikia nė specialių foto juostelių, nei redagavimo programų. Nespalvotas pasaulis. Toks koks yra. O dar jei ryte atsikėlusi pamatysiu ploną sniego sluoksnį. Kas kad jis nutirps po kelių valandų. Ką tau reiškia sniegas? Juk žinau, kad reiškia. Toks bus tas ruduo. Kartu ir atskirai.