Ne tokia jau tu tragiška tylenė. Taip vakar man pasakė Aistė. Tik ji nežino, kad per vakar išnaudojau viso savo mėnesio kalbumą. Gerai, kad baigiasi tas keistasis mėnuo. Taip taip, aš stengiuosi nebetylėti. Kartais. Ir tik tada, kai tai savaime gaunasi. Nieko nebedarysiu dirbtinai daugiau.
Bet vistiek esu labiau stebėtoja nei dalyvė. Štai vakar naktiniuose Vilniaus klubuose man irgi labiau patiko iš strategiškai patogaus kampo stebėti įvykius, nei būti jų sukūryje.
Manau toks mano elgesis kažkiek trikdo tuos su kuriais esu. Jiems galbūt atrodo, kad man neįdomu, arba nejauku. Jie tada jaučia pareigą paimti už rankos, patraukti arčiau. Net paglostyti galvą!!! Tačiau taip nėra. Man patinka matyti, girdėti. Ir aš tikrai nenuobodžiauju. Vakar visiškai naujose vietose su naujais žmonėmis jaučiausi gana jaukiai. Nors ir atrodžiau kiek atsiskyrusi. Suprantu, kad jei man nepatiktų niekur aš neičiau. Nes nežadėjau. Taip dar smagiau, man pradeda patikti ta laisvė rinktis su nieku nesitariant. Šitaip ar anaip, su šitais ar tais.
Labai dėkui gelbėjimo komandai. Konkrečiai vonioje ir Aistei, kurios visiškai nesusitarusios ir skirtingais keliais išgelbėjo mane nuo liūdno vienišo penktadienio. Tikrai buvo malonu susipažinti gyvai! Ir man patinka Vilnius, nes čia važinėja naktiniai autobusai.
Aš irgi esu stebėtoja iš prigimties. Ir dar viena iš tų žmonių, kurie liežuvio veltui nelaido. Kiekvienas žodis, išeinantis iš mano lūpų, yra svarus ir reikalingas.
Tik kažkaip pastaruoju metu įsitraukiu į įvykių sūkurius. Bet ir taip gerai.
O Vilnius yra vienas nuostabiausių miestų 😉
man irgi buvo labai malonu ir įdomu tave sutikti.
na toks mielas įrašas….
Aha, manęs irgi panašiai klausinėja:
– Ko tyli? Pyksti?
Arba:
– Kodėl tu tokia liūdna?
Nei aš pikta, nei liūdna, tiesiog esu “tokia”…