Perkamos svajonės

Darbe išsivystė diskusija, apie tai ką veiktume jei turėtume daug pinigų. Na jei būtume turtingi. Gyvūnų prieglaudos, svajonių namai, motociklai, nardymai, kelionės po pasaulį. Tokie štai buvo spontaniški atsakymai.
Kiek pinigų reikia laimei? Man, pavyzdžiui, saugumo jausmui gyvenime užsitikrinti tereiktų tik kokio papildomo 1000 Lt per mėnesį. O tai gi visai nedidukė suma.
O visi kiti turtai? Kam? Leisti? Kaupti? Kažkur investuoti ir gal nesulaukti, kada investicijos atsipirks? Ar gyventi čia ir dabar, švaistyti savo malonumams?
Kiek siekia mano pasvajojimai? Ne tie tokie dirbtiniai, kur galėčiau švaistyti. O tie, tvirtieji. Visai netoli. Noriu lofto. Su viskuo kas ten turi būti, pvz., labai didelė biblioteka, vieta menui kurti ir t.t.
O visa kita? Noriu į Čekiją ir Rumuniją. Kaži ar tam reikia turtų. Žinau, nuvažiuosiu ir neturtelė būdama.
Noriu vėl šokti su parašiutu. Manau ir dabar galiu sau tai leisti. Čia labiau reikia kompanijos, o ne pinigų.
Noriu kelių materialių daiktų. Bet ne taip stipriai, kad jausčiausi nelaiminga jų neturėdama.
Dar labai norėčiau nupirkti svajonių daiktus brangiam žmogui. Visus. Vien dėl šypsenos ir spindinčių akių. Nes man visada labiau gaila sau, nei mylimiems žmonėms.
O visa tai ko aš noriu išties yra niekaip nenuperkama. Ir ne apie sveikatą čia kalbu, nes turint daug pinigų gydimai tampa prieinamesni.
Mano norai neišsipildytų jei turėčiau keletą atliekamų milijonų.