Normalus įrašas normaliam blogui. Sau, tau ir jiems

Manęs truputį nėra ar ne? Čia tie patys garbanoti plaukai, tos pačios pilkos šaltos akys, ta pati raudona spalva. Bet tau štai užsukus nebegirdau karšta jausmų arbata. Nebeprašau prikalti vidinės lentynėlės ir nebepasakoju ką vaizduoja raštai ant svajonių namo langinių. Klausi manęs kodėl? Jei sakyčiau, kad nežinau tai meluočiau. Todėl tu ir neklausi? Žinai, kad nemėgstu meluoti, ar ne? Tu juk žinai, kodėl aš tiek daug gyvenime tyliu? Nes negaliu sakyti ne tiesos. O mano tiesa dažniausiai nepriimtina, gal net skaudi. Ne kitiems. Man pačiai. Dažnai nesuprantama. Sakai, dėl to ir tyliu, nes bijau, kad nesupras? Man regis aš jau nieko nebijau. Labiau man gal nesvarbu. Kai svarbu, kad suprastų gi išsižioju ir nepatingiu kartoti, kartoti ir dar kartoti, kol žodžiai pasiekia tikslą. Klausi kas čia bruzda? Tai vis tie patys nykštukai. Apsigyveno dar keli. Vienas itin bjaurus. Kiekviename žingsnyje spygiu balsu rėkia “netikėk, tai ne tiesa. netikėk, tave apgaus. netikėk, juk žinai, kad esi niekas”. Traiškyt sakai tokius reikia? Bet negaliu, jis mano. O sėdi taip arti ausies. Ir toks spygus. Niekaip negaliu negirdėti. Yra ir dar vienas naujokas. Jis nuolat bėga priekyje manęs, iššniukštinėja kelią ir pasako ar saugu. Tokie jau jie prieštaringi. Kodėl klausi kokia muzika skamba mano galvoje? Norėčiau pasakyt, kad tyla. Bet ta tyla pastaruoju metu per daug įsikalbėjo. Avangardine muzika aš tai pavadinčiau. Tranki, pikta, nūnai nutylanti ir vėl skambanti, taip, kad nė nenujauti ką išgirsi po sekundės. Lyg muzikinės dėžutės melodija, o po to lyg elektrinio pjūklo džiaržgesys. Tokia tokia, kaip ir paveikslai. Kaip ir paveikslai mano galvoje. Turiu dar keturioliką dienų. Kam? Vieną kūrinį nupieštą jau seniai seniai perkelti ant popieriaus. Ar tai padarysiu? Jei būsiu nelaiminga tai tikrai taip. Kuo čia dėta laimė? Papasakosiu vėliau. Tiesiog taip bus. Laimė daug ką sunaikina, daug kitų pojūčių nuslopina, žlugdo mintis. O jos vistiek visi siekia. Žinai ir aš siekiu laimės. Nes taip reikia. Jau klausei manęs kokia man iš to laimė. Gal čia ir yra visa esmė. Laimė yra tikslas. O šitame kelyje tikslas labai labai nutola. Kuo jis toliau, tuo ilgiau eisiu. O kelionę šią noriu ištęsti. Ne iki dvylikos plius vienų metų. Iki amžinybės. Va toks tas ir mano atsakymas. Ar tinka? Nežiūrėk į mane, kaip į beprotę. Tarp kitko, prieš kelias dienas man pasakei laimės kainą litais. Ir tu teisus. Visai teisus. Pridėčiau dar kelias šimtines dėl atsargos (ar tu pastebėjai kokia esu atsargi? ). Tik jei turėtume tą sumą ar mudu išplauktume? Nemanau. Taip jau gaunasi. Tu man atsiunti laišką, kuriame parašai, kaip skęsti. Aš tau parašau atsakymą, kad nė velnio, žiūrėk, radau, kur giliau. Tu man atrašai, kad gal ir giliau, bet nežmoniška srovė išneš, o štai tavo vieta tobula skendimui. Aš vėlgi tau taipinu, kad koks ten tobulumas jei vandens tik iki kelių, o aš štai stoviu pelkėje, kuri mane garantuotai įtrauks gylyn. Bepročiai? Kur jau ten. Mano mylimas dievas dar didesnis beprotis. O kiek dar tokių aplink. Net neįdomu darosi. Pameni kai tave vedžiojau po savo vidinį labirintą? Kaip gaila, kad tada neužklydai į vieną slaptą vietelę. Tada taip laikiau kumščius, kad pasuktum į tą pusę. Bet praėjai. Ten buvo prieangis į ketvirtą mano pasaulį. Kuo įpatingas ketvirtasis? Tiesiog pirmas, trečias, šeštas, septintas ir tryliktas yra svarbiausi. Visi kiti – o, na kada nors papasakosiu. Taigi, grįžkime prie ketvirto. Šio pasaulio pamatus sudaro dalykai, kuriuos kada nors buvo gaila išmesti iš gyvenimo. Todėl ketvirto pasaulio gravitacija labai stipri. Jis traukia traukia traukia. Čia gyvena žmonės, kurių nebereikia, bet negaliu pamiršti. Čia sukrauti daiktai, kurių niekada neišmesiu. Įsivaizduoji, kaip man čia patinka kankintis. Juk jie visi žino, kad yra nereikalingi. Vaikštau ketvirto pasaulio gatvėmis ir matau jų nuoskaudą. Ją sukėliau aš. Dar matau viltis, nes o gal, o gal paimsiu kartu, gal man prireiks… Kodėl tau rodau dabar šitą pasaulį. Nes noriu parodyt savo bejėgiškumą, mokėjimą save kankinti, trauką pažiūrėt atgal. Bet na tai tik vienas pasaulėlis. Ne pats svarbiausias. Pavargai jau su manim čia trintis? Gali pasilikt ketvirtame. Bet ne. Tau pakeliui. Dar pasilinksminsime. O tu bijai tamsos? Aš tai bijau šviesos. Gal todėl savo namuose, apart stalinės lempos dar nebuvau užžiebus kitokios. O užuolaidos nuolat užtrauktos. Ir dar per lengvos, per daug šviesos. Vampyriška gal siela. O gal šviesa apnuogina… Gera, man šiandien su tavim kalbėt. Tam draugai ir reikalingi. Nors ir Nematomi.