Kas yra jausmas? Pagooglinėjau kiek, paskaitinėjau kiek, pawikinėjau kiek, bet man kaip ir vistiek neaišku. Paprasta žmoniška kalba? Kuriame jautimo etape suvokame, kad jaučiame. Kodėl sako “bijau”, o po to “iš tikro tai ir nebijojau”.
Sunku tokiems žmonėms, kaip aš. Kai tiki paraleliniais pasauliais, kitais gyvenimais, ryšiais per atstumą, turi nematomą draugą, daugybę nykštukų, žinai kur gali surasti dievą, nešiojiesi raganos etiketę, ir tikiesi naujų susitikimų su demonais. Tačiau viskam nori logiško paaiškinimo (čia jau inžinierinis išsilavinimas, meilė matematikai ir tikslumo reikalaujantis darbas).
Asmeniškai aš labai dažnai pasineriu į tokį tranzą, gal melancholiją. Ypač troleibusuose (kai nestebiu žmonių ir nesiklausau pokalbių). Jaučiu kas vyksta aplinkuj, bet tame nedalyvauju. Pati nežinau, kur būnu. Greičiausiai viename iš trylikos pasaulių. Tai yra žinau po to, bet ne tuo metu. Po to galiu pasakyt, kad oi kaip buvo baisu, ai kaip liūdna, vai kaip nemiela. Po to.
Kokią skalę jausmų jaučia vienas žmogus? Ne per visą savo gyvenimą, bet tarkime per tam tikrą laiką.
Per valandą?
Kiek jausmų galiu suskaičiuoti per vieną valandą nuo prabudimo?
Nusivylimas, kad jau rytas. Šitas tai kiekvieną darbo dieną, jei prikelia žadintuvas. Nekenčiu nenatūralaus prabudimo. Vadinasi ir neapykanta. Po to apatija. Keliuosi, prausiuosi, rengiuosi. Viskas be jokių jausmų. Išgeriu kavą (jei netingiu pasidaryti), pradedu busti. Pirmą pusvalandį geriau Salomėjos nekalbinti. Bent jau ne rimtomis, daugiau nei vienskiemenio žodžio reikalaujančiomis temomis.
O tada jau prikausomai nuo būsimos dienos atsiranda ir kažkokie pojūčiai. Baimė ir jaudulys jei laukia bjauri diena. Arba atsipalaidavimas ir laukimas jei numatoma kažkas džiugaus. Ar tikrai? Ar tikrai atsiranda, ar tik dabar taip sugalvoju?
Ir tiesa, o kas davė pavadinimus tiems jausmas? Kas nusprendė, kad va šitas tai meilė (oi čia kiek asmeninių pojūčių. ojoj)? O padažnėjęs širdies plakimas, padidėjęs raumenų įsitempimas – tai baimė. Sugalvok tu tokius žodžius, na…
Oi, daug daug tau papasakočiau, bet pati suvokiu, kad komentaras taps trigubai ilgesnis nei tavasis įrašas. Ir tai trumpinant. Tad pasistengsiu daug trumpiau: yra apie tai atskiri mokslai, nenusakomi keliais žodžiais, o užrašyti daugiatomiais moksliniais veikalais. Smagu, kad domiesi. Domėkis toliau ir pamatysi, kad visko yra dar daugiau nei tikėjaisi.
Tai žinoma, aš irgi nesu aklai tikinti kiekvienu parašytu žodžiu, net ir labiausiai gerbiamų autorių 🙂 Ir nesakyk, kad nesidomi- nebūtum “wikinėjus” 😛
Geriau atsakyk man į klausimą- jei ir tu esi iš kitos planetos, tačiau mes lyg ir ne “žemietės”, tai kažin kiek tų paralelių pasaulių dar egzistuoja? Begalybė ar ribotas skaičius?
O kaip tavo pasauliai? Visi egzistuoja vienu momentu? Nes aš turiu viso labo keturias asmenybes (aš jas vadinu asmenybėm, ne pasauliais). Na, dar yra penktoji, bet ji tik kužda man ausin, bet niekada netampa viešai gyvenančia būtybe. Ir kol manimi šneka kuri nors viena iš jų, aš tvirtai tikiu, kad likusios gyvena kituose, paraleliniuose pasauliuose. Tik tiek, jog kai jos vėl ateina pas mane į svečius, sužinau, kad gyveno, jautė, galvojo, nuveikė kažką… Ir keista. Vis bandau jas sujungti į vieną visumą, bet neišeina, man gal tiesiog taip lengviau, o gal negaliu atsisakyt nė vienos iš jų.
Tai va, ir kadangi man visi sako, kad aš ne iš šios planetos, vis apsižiūriu žvėris savo viduje (jie visi turi savo vardus ir veidus) ir galvoju iš kur mes visi čia atvykom. Pati jaučiuos paprasta mergaitė, bet visi teigia kitaip ir bando išnarstyt mano vidurius. Neduosiu.
Įsijaučiau rašyti.
O tu visuose savo pasauliuose ta pati Salomėja? Šį kartą neminint paralelinių, nes kaip ir aišku, jog kitką pasirinkusi, pati tampi šiek tiek kitokia.
O etiketes jie mėgsta primetinėt. Kartais juokingas, kartais baisias, bet paklausinėju savo žvėrių, o jie karpo ausimis ir sako, kad tokių ir anokių nepažįsta. Beje, neišvengiamai tenka turėti keturis skirtingus “draugų” ratelius, nes kiekvienas žvėris sutaria tik su savais. Rašau “draugus” kabutėse, nes visgi tikiu, kad kažkada sutiksiu žmogų, kuris susidraugaus su jais visais. Nors ne, svarbiau, kad visi manieji susidraugautų su juo.
O neduosiu narstyti, nes net kalbėdama rodos pačia atviriausia tema, aš liksiu už savo apsauginio šarvo. Neišduodu savo silpnybių. Kad neįkastų. Aš visgi dar be visko kitko esu bene didžiausia bailė šitoj planetoj.
Dabar susimąsčiau, kodėl išvis ėmiau kalbėt apie save. Gal čia pasijaučiau klausoma, nežinau.
D. Saule,
O taip taip taip. Salomėja klauso. Esu klausytoja. Tiesa, manau radau jau žmogų, kuris telpa visuose mano pasauliuose ir juos pripažįsta. Taip, visuose juose esu ta pati Salomėja. Tik skirtinga aplinka verčia elgtis kiek kitaip. Natūralu gi.