Skaitymo vergė

Tataigi visi žino, kad Salomėjos pomėgis nr.1 yra skaitymas. Tai vienas puikensių laisvalaikio leidimo būdų. Salomėja skaito (o gal visgi skaitė) beveik viską. Buvo laikai ir meilės romaniūkščius krimtau. Nes buvau jauna naivi (dabar tik graži 😛 ), o tos knygos buvo vienintelės lengvai pasiekiamos. Po to buvo ir lengvų detektyvų eilė. Tada sekė biografinių veikalų etapas (taip taip čia tik Froidas galvoje užsiliko perskaičius Stone Irving “Proto aistros: biografinis romanas apie Zigmundą Froidą”). Dabar reiktų atsakyti į klausimą ką labiausiai mėgstu skaityti, tai nežinau ką sakyčiau.
Romanus apie žmones. Storus, nuoseklius, tokius kaip Irvingas išspaudžia.
Arba apie žmonių pasaulius, kur jau lenkiu galvą mylimam Murakamiui.
Arba moteriškai mielus, su įmaišytais istoriniais faktais, taip kaip rašo Allende.
Arba Remarkiškus. Nes yra knygų rūšis, kurias vadinu Remarkiškomis.
Keista keista, bet mano išvardinti mylimiausi rašytojai yra skirtingų tautybių. O kaip gi su lietuviais? Privengiau aš jų knygynuose, privengiau ir mokykloje. Tiesa “Dievų mišką”, “Altorių šėšėly” ar “Aukštujų Šimonių likimą” sukrimtau keleriais metais anksčiau nei reikėjo (na aš jau atėjau į mokyklą mokėdama skaityti, ir kol kiti mokėsi raides, skaičiau A. Lindgren knygas). Visas kitas lietuvybes iki šiol ignorinau po to kai pabandžiau skaityti Ivanauskaitę, bei tą, na tą, kur serialas dabar susuktas…
Iki šiol…
O vat pastarą mėnesį sukrimtau du lietuviškus kūrinius. Įtakota, žinoma, bet labai ir nesispyriojau.
Škėmos “Balta drobulė” – tai mano išsilavinimo gėda. Na ir kodėl ją ignoravau anksčiau? Kita vertus suprantu, kad būtent dabar man ji paliko įspūdį tokį kokį reikia.
Na ir štai ką tik baigiau Jurgio Kunčino “Tūlą”. Įspūdinga knyga. Iš pradžių skaitant apie Užupį, labai norėjosi eit ieškot tų vietų… Gal kada nors… Man pažadėjo daug ką parodyt.
Įpusėjusi negalėjau atsiskaityti tokių vietų “netikėjau, kad tu mane myli, tu netikėjai, kad aš tave myliu, nors jau buvom ištarę tuos pavojingus žodžius ir dabar abu nekantriai laukėm, katras pirmas pakartos juos neklaustas…”. Na juk labai gražu… Arba “…, prisiminęs Tūlą kiekvienąkart pagalvoju, kad ji buvo be galo vienišas žmogus. Toks gražus, liūdnas svetimkūnis nuo rūpesčių ir godulio pakvaišusiame mieste… … Lengvai pažeidžiamas ir vienišas, tarsi gyvenantis paraleliniame pasaulyje, apie kurį dabar taip mėgstama šnekėti.” . Kas skaito mano blogą nuolatos, supras, kodėl mane kabina tokios pastraipos. Baiginėjant knygą, mane jau beveik šiurpas krėtė… Ir tas lietus už lango. Sakiau, kad nepatinka lietuvių rašytojai? Aha, žinau, neteisingos knygos…
Kada nors turėsiu teisingų ir nelabai (reikia, reikia kartais ir tokių) knygų bibliotekėlę. Ne vien savo asmeninę, gal jungtinę, bet privačią. Kukli pradžia (ne visos čia knygos mano, ir ne visas savo pasiėmiau besikraustydama)[[ir nei vienos minkšraviršelės]]: