Category: Tai ko nėra ir laiškai

Žinau, kad ilgai skambinai prie durų. Nenorėjau atidaryti, galvojau nueisi… Bet tu įkyrus, Nematomas Drauge. Koks įkyrus. Kam tu atėjai? Ir kodėl būtent tu? Sakai pasėdėsi, kur kamputyje vienas? Nereikia tavęs linksminti? Tik leisti pabūti kartu? Na taip, tu ir taip nematomas. Jei aš nenorėsiu tavęs matyti, niekaip nepriversi. Išdarinėsi įvairiausias grimasas, verksi ar šauksi. Nebus tavęs, jei aš nenorėsiu. Bet gi įleidau. Todėl tik susisupu kuo šilčiau į savo nutąsytą megztinį ir slenku atgal pasislėpti po antklode. Jei nori arbatos – išsivirk pats. Pasigardink kokiais tik nori prieskoniais, kad ir viso pasaulio laimėmis bei džiaugsmais. Nerūpi man visiškai. Neglostyk man galvos, Nematomas. Nenoriu. Nereikia… Tave įleidau tik todėl, kad lauke lyja. Šalta ir bjauru. Tik todėl, kad lietus nuostabus tik tada kai į jį žiūri pro šilto kambario langą, tik tada kai jo lašai tarkši į palangę, o tu žinai, kad niekur nereikia eiti. Tik tada kai skaičiuoji troleibuso langu riedančius lašus. Ir tada… Taip, lietus nuostabus ir dar tada. Nematomas, prašau, nemėgink manęs apkabinti. Glėbyje labai lengva rodyti silpnumą. Nenoriu. Nenoriu, kad net tu matytum mano bejėgiškumą. Žinau, kad tu jį jauti, kad nuo tavęs nepasislėpsiu niekur. Bet akistatos nereikia. Neversk. Nenoriu, kad liestumeisi prie to nepatirto jausmo. To noro pačiai liesti, glostyti ir apkabinti. Nežinau kur jį dėt. Nepyk, visada buvau egoistė ir šito liūdesio aš tau neduosiu. Nematomas, o gal gali pasaugoti svetimus sapnus šią naktį? Nes aš negaliu.

Labas,
Taigi va rašau. Ačiū už sveikinimus. Bais gi džiaugiuosi. Nu ir ką tau papasakot, ta proga, kad jau taip ilgai laukei mano laiško?
Pvz., gal apie batus. Ar tu tiki, kad svajonių batai pagal mane turi atitikt 24 kriterijus ? Specialiai skaičiavau. Na taip: patogūs, gražūs man, gražūs kitiems (kaip suderinama), tikti ir prie sijono, ir prie džinsų, ir prie klasikinių rūbų (lyg tokių turiu), tos juodos suknelės, kurią visos turi turėt, ir jei reikia, prie treningų, ir prie visų spalvų, ir būt nenuobodūs. Tikrai yra 24 kriterijai, kuriuos atitinka Salomėjos Svajonių batai iš dviejų didžių S raidžių. Pripažiniu, kad kai kurie punktai yra sugalvoti “ant bajerio”, kad kriterijų būtų daugiau ir žinočiau, kad tokie batai tiesiog neegzistuoja. Tiki manimi? Žinai gi, kad prisigalvoju tokių dalykų. Tai va. Šiandien radau batus, kurie atitinka 23 kriterijus. Net tuos bajerinius. Rimtai. Ir neatitinka tik vieno vienutėlio. Ką ten vienas vienutėlis prieš likusius 23? Tik kad tas vienas yra 800 (minus vienas) litų. Nebekomentuosiu, savo dalia nesiskųsiu. Bet net 23! punktus atitinka!!! Ir jei kada sukaupčiau tokią sumą, tų batų jau nebebūtų. Tiesa, jie žinok, tų anų kuriuos lankydavau, tiesioginiai giminaičiai. Ko tais ta šeima iš manęs tyčiojasi.
Kas gi dar, kas gi dar? Taigi keliavau šiandien išleist dovanotų pinigų. Ir centas į centą išleidau, kaip norėjau. Viena jų dalis pavirto tuo kas kvepia. Kita dalis… Ai nesakysiu, bet tuo dalyku pradžiuginsiu kitą.
Apie dovanas ir gimtadienius. Pasakysiu ir tau, kad šis gimtadienis įsimins man kai kuo šiltu ir džiugiu:) , bet ir tuo gi, kad nė lašo svaigių gėrimų nesuvartojau. Žinai kodėl? Kai gavau ketvirtą sveikinimą su žodžiais “gerai pagerk” – pagalvojau, kad gi laikas padaryti priešingai. Ir ne, aš nemečiau :)))
O vakar vakare į tuliką atėjo tarakonas. Juk žinai mano fobijas. Vabalų baimes. Tai va. Nusiteikimas nepadėjo. Žinau, kad jų šitame name yra. Be to atsikrausčiusi radau ir palikimą – nuodų flakoną. Bet, kaip ir sakiau, nusiteikimas nepadėjo. Na kodėl kodėl kodėl, pvz., ne pelės??? A? Na kodėl vabalai??? Tai žinai aš jį apipurškiau kilimų valikliu ir nuėjau to palikimo ieškot. Juokiesi skaitydamas, ane? Bet bijojau, kad nepabėgtų. Įsivaizduok, kaip miegočiau jei galvočiau, kad jis atropoja, eis siena, užkris. OMG!!! Mano fantazija laki ir su baimėm toli einu. Čia tau ne kokia aukščio baimė. Tą nugalėt galima – išbandžiau. Čia fobija!
Na va, prisiskundžiau laiške. Na ką padarysi..
Tiesa, žinok mano darbinės paranojos pasitvirtino. Ir tas šudukas dėl, kurio ne kartą rašiau, kad bijau – vyksta. Greičiau tik, bliam.
Tai va tiek va.
Iki
Salomėja

Labas labas. Vėl tu čia. Sekmadieninis. Na užeik – svečias būsi. Ko nori? Kad paverkčiau ant peties? Pasidalinčiau džiaugsmais? Nuotaikomis?
Ai, kad gal nenoriu. Turiu pripažinti, kad jaučiuosi niekaip (nemaišyti su nekaip). Dar neseniai pas mane apsilankydavo ilgesio mergaitės vilkolakis. Stūgaudavo čia iš ilgesio. Dabar gi jis užsimėmęs labai, įdarbino jį mergaitė stipriai, tai ir pas mane neturi laiko atslinkti. Tai ir igesio kauksmas kažkur ten toli. Gal pagaliau ir man atėjo tasai suvokimas, kad kur bebūčiau, ką bedaryčiau, ilgesio objektas vistiek su manimi.
Klausai Nematomas? Dar šią savaitę mane buvo užplūdę paranojiškos nuotaikos. Ir nors liko toks nerimukas dėl darbo, bet tas dalykėlis vistiek gerai arba blogai, bet baigsis ateinančią savaitę. Tiek galima pakentėti. O dėl kitų baimes sukėlusių dalykų… Juoko dozė tikrai labai padėjo. Ačiū mūsų neperskiriamam aliansui :). Dabar kai paklausiu savęs ar bijau? Regis jau ramu.
Galvojau baisiai nuobodžiausiu savaitgalį ir liūdėsiu, kad vėl viena… Vėl reiks, Nematomas, tave po paupius tampyt… Nifiga, nes jeigu būčiau vakar veikusi ką nors kitą, tai svajočiau apie miegojimą ir bimbinėjimą. O šiandien… Šiandien skaitau, ieškau (sėkmingai) muzikos, ją perklausau, piešiu. Ir netikėtai pamačiau kiek valandų, nes maniau kokiom 3 mažiau. Vadinasi viskas teisinga. Laikas taip bėga tik užsiimant teisingomis veiklomis.
Bet bejausmė kažkokia aš šiandien, Nematomas. Man kažkaip tingisi bijot, galvot, mylėt, svajot. Tu teisus, aš šiandien tame idealiame pasaulyje (viename iš trylikos, jei nori tiksliai tai vienuoliktame), kuriame nėra jausmų. Pabūsiu čia iki rytojaus. Galiu sau tai leisti. Jei nori, pasilik.

Išskirtinai tiems, kas prašė. Apie Salomėjos vidinius gyventojus.
Nematomas draugas. Vardu Edas. Kiek jam metų niekada nesakė. Regis nematomų pasaulyje amžius skaičiuojasi kitaip. Vizualiai jam maždaug 35, susivėlęs ir garbanotas beveik kaip aš. Visiškai neišsiblaškęs. Jis mano proto balsas. Stabilumo garantas. Niekada nepatarinėja, niekada neklausia kaip sekasi. Tik būna šalia. Jis negyvena kartu. Jis ateina, klausosi, vaikšto su manim. Gelbėja, kai morališkai skęstu, rūpinasi, kai nebeturiu jėgų. Gali klaust patarimų kiek tik nori – tylės, arba grįš į nematomą pavidalą. Nes žino, kad niekas geriau už mane nenuspręs. Jis toks. Jis savarankiškas ir moka gyventi be manęs.
Nykštukai. Jų daug, jie įvairūs. Spygliukas, Bailiukas, Drąsutis, Lipšnutis. Patikėkit, jie tikrai ne tie, kur su raudonom kepurėlėm. Skirtingos išvaizdos, charakterio bei amžiaus. Vieni jų atsiranda netikėtai, pvz., visokie Nerimo nykštukai. Kiti užmiega, kai jų reikia ir niekas nepažadina. Pvz., mažasis Optimistas. Net neįsivaizduojat kiek gali miegot nykštukas. Metų metus… Ir kaip netikėtai jie prabunda. Kada jau pripranti gyvent be jų. Aš pati nesuskaičiuoju ir nespėju sužiūrėt, kaip jie atrodo. Žinau, kad Spygliukas atrodo panašiai, kaip kaktusas iš filmuko “Baubas”. Pusės jų man tikrai nereikia, bet parazitai niekur neišsivelka.
Pasauliai. Na visi jau girdėjo, kad jų pas mane 13. Apie kiekvieną nerašysiu ir nepasakosiu. Per daug tai mano, o aš gi esu egoistė. Esmė trumpai: viename pasaulyje vyrauja tam tikri dalykai. Pavyzdžiui, gyvena atstumti, įskaudinti, nereikalingi žmonės. Tame pačiame pasaulyje vyksta visiškai man nereikaligi įvykiai. Kaupiasi nereikalingi daiktai. Taigi va, trylikos pasaulių suma yra tas, kurį mes visi pažįstam. Jei tu žmogau esi tas, kuris mane įskaudinęs, arba nereikalingas, nemylimas, tačiau visgi dalyvauji mano gyvenime (dirbam, gyvenam kartu) – priklausai būtent tam pasauliui. Aš moku pasidalinti į tryliką dalių, moku paskęsti viename iš pasaulių (ir o siaube jei aš šiandien tame purvo ir atstumtų pasaulyje, ir nieko gero, jei įlendu vien į tą rožinį…). Yra ir pasaulis, kuriame gyvenu viena. Visuose trylikoje būti sunku. Tada aš būnu normaliausia, gražiausia, protingiausia. Retai. Dažniausiai, kuris nors pasaulis lieka už borto. Ir iki šiol nebuvau sutikusi žmogaus, kuris sugebėtų patekti į daugiau nei du mano pasaulius vienu metu. Iki šiol. Dabar yra toks, kuris gali siautėti nevaldomas visuose trylikoje. Kol kas galiu tik stebėti išpūtusi akis ir klapsėti.
Paraleliniai pasauliai. Tarkim šita Salomėja, kuri rašo įrašą padaro rimtą gyvenimo sprendimą. Sprendimas padaromas renkantis iš kažko. Dirbt šitą darbą, ar ne? Būt su šituo žmogumi, ar ne? Stoti mokytis čia ar ten? Taigi, sprendimas padarytas. Tačiau buvo ir tas kitas variantas. Ir viena Salomėjos dalis rinkosi tą aną. Todėl dalelė manęs atskilo ir nukeliavo tuo kitu keliu. Man visada smalsu žvilgtelėt, kaip jai sekasi. Aš taip ir padarau. Tikrai. Ir baisiai didelių sprendimų nemėgstu, nes jie silpnina. Kiek Salomėjų gali atsiskirti? Tiesa, pagrindinė po kiek laiko vėl sustiprėja.
Eksperimentai. Kol kas vienas toks. Žmonių filtras. Išjungti aplinkinius. Tada galiu dirbt, kad ir kas vyktų. Nes išjungiu visus lygiai taip pat, kaip ausines su muzika užsidėjus. Taip pat galiu atjungt visus gatvėje. Na taip – tai mano galvoje. Bet išjungi ir gali dainuot lietuje nepaisat to, kad aplink išties daugybė liaudies. Eksperimentas netobulas. Pavyksta ne visada, o kartais neteisingai.
Sapnai. Sapnuoju kaip visi normalūs žmonės, tačiau moku suvaldyt košmarus. Gerbiama grupiokė N. vieną kartą pasakė, ką reikia daryti sapne, kad suprastum, kad tai sapnas. Tada dar paskaitinėjau šian ten… Juk turėjau problemų su košmarais. Kai suvoki tą faktą, kad sapnuoji, viskas pasidaro juokinga, gali valdyti, daryti ką nori. To pratimo nenoriu išduot, tik galiu pasakyti, kad jis pavyksta ne iš karto. Reikia daug baisių sapnų susapnuot, kol pasiseka.
Šėšėlis. Jis jau pas mane toks… Gali nukeliauti pas man labai svarbius žmones, su kuriais jaučiu ryšį. Ir nebūtinai atgalinį. Tiesiog tada jaučiu jų nuotaiką, sapnus, savijautą. Po to galiu pasakyti, kaip jie jautėsi tą akimirką. Galiu prabusti nuo jų baisaus sapno… Taip yra nutikę su mažiausiai trimis žmonėmis. Su jais mane gyvenime siejo skirtingi dalykai. Vienas buvo draugas, kitos niekada nemačiau, trečiasis užkariavęs mano širdį.
Raganystės. Čia pati nieko negaliu pasakyt. Ne aš sugalvojau tai. Bet taip yra.
Svetimi gyventojai. Sutinku svetimų demonų. Šiuo metu aplink mane sukiojasi svetimas vilkolakis. Tai mergaitės, kuri šiandien man yra ilgesio sinonimas, vidinis gyvūnas. Jis ateina pas mane staugia ilgesio balsu. Baigiu prisijaukinti, bet ir džiaugiuosi, kad šis sužeistas gyvūnas yra ne mano. Svetimos būtybės mėgsta mane, lyg savų maža.
Dar kažkas ką pamiršau. Bet ne viską ir jums žinoti reikia.

Ir štai skambant dainai apie aliuminius agurkėlius, tu vėl beldiesi į mano duris. Aš kaip visada jas atidarau. Žinau, kad tavimi nenusikratysiu. Jau aną syk sakiau, kad neįlįsi į mano vidų giliau, nei aš leisiu. Bet tu nepatikėjai. Ateini ir ateini. Tu net neklausi, kaip man sekasi. Pasižiūri į akis. Gali nė nesakyt, aš pati žinau, kad mano akys viską pasako. Tik vengia jų daugelis. Tas tiesa, nes kalbu akimis.
Ką matai šiandien. Ar matai liūdesį? Ne? Na kruopelytę, žvilgtelėk iš arčiau. Sakai, ko man lūdėti? Kaip tai ko? O kaip gi nykstanti žemė? Afrikoje badaujantys vaikai? Juokiesi. Tu teisus, nėra liūdesio mano akyse. Aš nebemoku tiesiog liūdėti. Norėčiau. Nes tai gražu. Pats pagalvok, sėdi sau tamsoje, langu teka lietaus lašai, o tau skruostais – ašaros. Tobula, jei akys padažytos tepliu tušu. Manasis “Dior” kaip tik tobulas – brangus ir vienintelį dalyką ką moka tai teplioti. Tai va, ašarų takeliai juodi, dar apkabini sau kelius ir susigūži. Gerai, kad šalia gulėtų pliušinis meškiukas. Guodėjas. Tobulas liūdėjimo scenarijus. Ne? Teisingai, liūdesys man nebūdingas.
Tai ką matai šiandien mano akyse? Gal pyktį? O taip taip, aš labai pikta. Ant sienas gręžiančių kaimynų, ant savęs, kad tingiu net valgyti pasidaryti. Salomėja pyksta dviem būdais. Audringai ir nebyliai. Pirmu atveju tiesiog žaibuoju, galiu keiktis, rėkti ir svaidyti daiktus, kutie nedūžta (per daug didelė materialistė, kad mesčiau į sieną telefoną ar kažką). Antruoju gi pykčio atveju žudau žvilgsniu. Taip taip, tomis pačiomis akimis į kurias dabar žiūri. Atsakau tik labai mandagiai, bet tik labai kandžiai. Normalus sakinys, bet nenormalus tonas. Taip, pykčio mano akyse šiandien yra. Bet jis puošia akis, ar ne? Gyvybė kibirkščiuoja.
Ką dar įžvelgi. O šito nė nereikėjo sakyti. Ilgesys. Jis užima didelį akių plotą. Matai akyse, net maži vilkolakiukai laksto. Stūgauja ilgesingai. Oi, kaip aš ją – kurios tie vilkolakiai – suprantu. Ilgesys dažniausiai keliauja kartu su laukimu. O kaip aš jojo nekenčiu. Nekenčiu laukti. Aš nekantri, manęs nenuramina žodžiai, kad prieš akis visas gyvenimas. O jei ne? Aš noriu čia ir dabar. Kiek aš visko ilgiuosi… Bet susigyveni su tuo jausmu. Po to jis pasidaro artimas, o tie kas artimi gi ir skaudina kitaip.
O džiaugsmo mano akyse matai? Juk tu nesitiki, kad džiaugsiuosi viena tais dalykais, kuriais norėčiau ir turėjau dalintis su MS? Rudenėjančiu Vilniumi, senamiesčio gatvėmis, žvaigždėmis ir penktais troleibusais. Tie dalykai iškeisti į kitus. Aš savęs niekada neapgaudinėju. Tai mano bėda, nes galėčiau rodyti į atspindį kreivame veidrodyje ir krykštauti. Ar nusipirkti guminius spalvotus batus ir taškytis balose. Bet neieškau dirbtinių džiaugsmų. Obettačiau juk matai, kad šypsosi mano akys, kai apie tai kalbu. Juk matei, kaip mano akys džiūgavo penktadienį, kaip aš šypsausi žiūrėdama į nespalvotą atvaizdą. Tiesa, apie atvaizdus, supratau, ko klykia mano piešinio herojė – neturi ką apsirengti. Tikrai. Matai, turiu dar akyse aš džiaugsmo. Niekur jis nedings:)
Ir dabar skambant dainai apie žvaigždę vardu Saulė, aš palydžiu tave link durų. Ir sakau: kai mano akyse pamatysi abejingumą – bus per vėlu. Kai pamatysi abejingumo užuominas – gelbėk mane. Iki.

Labas,
štai naujas laiškas tau. Atsikėliau anksčiausiai, tai parašysiu. Atsikėlusi tai norėjau iš pradžių ką nors primušti.
Atiduokit karštą vandenį!!!
Bet ai…
Nu ir dzin. Ir neduokit, aš 18 metų pragyvenau nežinodama kas yra karštas vanduo kasdien. Nemirsiu ir dabar, išgraužkit! Žinok, aš žinau, kad mane nori išvesti iš pusiausvyros. Tokia scena šitam spektaklyje. Bet aš užsisipyrusi. Geriu vaistus nuo peršalimo ir apsimetu, kad man viskas gerai. Ir vengiu bet kokių konfliktinių situacijų.
O vakar kai važiavau namo, tai troleibuse (klausyk, negi visi įdomiausi dalykai vyksta troleibuse?) tokia bobšė prie visų kabinėjosi. O man sako:
-Pasižiūrėk į save! Nuo plaukų iki avalynės! (citata tiksli).
Nu ką, grįžau. Pažiūrėjau. Plaukai išplauti šaltu vandeniu atrodo visai gerai, o ką? Avalynė – ryškiai geltoni kedukai. Tai ką? Gražu gi.
Apie tuos troleibusus, vakar jau rašiau vieną laišką, kad troleibusai man darosi, kažkokie… Na juose jaučiuosi… kitaip. Juose man kyla idėjos, juose gimsta istorijos ir piešiniai. Juose pamatau įdomiausius dalykus. Vakar jau kai kam rašiau, kad taip jaučiuosi tik troleibusuose, autikuose to jausmo nėra. Gal todėl, kad ūsuočiai nėra tokie laisvi? Įtariu, tramvajus man dar geriau tiktų.
Minties šuolis. Pameni, kai prieš pusantrų metų ruošiausi nešti žiedą padidinti? Regis jau reikia mažinti, nes vos nepamečiau porą kartų. Nežinojau, kad auksas išsitampo :)))
Viskas, einu plaut kavos puodelio ir į darbą. Reikia galutinai save pribaigti darbu. Iki.
Salomėja

Shut down. Namo. Namo? Namo tuo pačiu keliu. Kražių stotelė. Troleibusas. Namai. Namai? Bet kojos neša į kitą pusę. Kur? Ko? Klausysiu jų. Lai neša. Lukiškių aikštė. Neskubu. Šiandien aš viena. Mane mažai domina praeiviai. Žiūriu į juos ir nieko nematau. Pirmyn ir tik pirmyn. Žvilgteliu į savo atspindį vitrinose. Keista, jose nematau daugiau nieko išskyrus save. Juoda striukė ir aplink kojas besiplaikstanti raudona suknelė. Tai aš? Šiandien sau patinku. Tik todėl, kad tokiomis dienomis reikia kam nors patikti. Bent jau sau.
Pasiveja kolega.
– Kur eini?
– Niekur… …o tu?
Kažką atsako, bet nė neklausau. Šiandien aš viena. Tik viena. Lyg ir kažką kalbam, girdžiu žodžius “keista”, “keistai”. Matyt šneku ką nors ne į temą. Bet man nerūpi. Šiandien aš viena.
– Iki, man ten.
Pasuku į Vilniaus gatvę. Einu pro žmones, kaip pro dekoracijas. Dekoracijos geria kavą, dekoracijos važiuoja dviračiu, dekoracijos juokiasi. Statistai. Jie vien tam, kad scena nebūtų tuščia. Vitrinoje matau marškinius “cute, but psycho”. Gal nusipirkt? Velniop, man užrašų nereikia. Ir taip matosi kokia aš. Mano meka. Knygynas. Suku ratus, kartu su dekoracijom. Jau žinau, ko ateisiu po algos. Tolyn. Kojos neša link namų. Namų? Stotelė. Net du penkti troleibusai. Kitu laiku, kitą dieną jie suvirpins drugelius miegančius viduje. Bet šiandien aš viena. Štai jis. Kuris mane parveš namo. Namo? Stoviu ir žvelgiu pro galinį stiklą. Gale sėdi graži dekoracija vaikino pavidalu. Ne šiandien. Šiandien, nekursiu tau istorijos. Per daug detalių apie tave jau žinau. Žiūriu į priešinga kryptimi važiuojančias mašinas. Išsirikiuoja prie šviesoforo ir dega dega stabdžių lemputės raudonai. Plėšriai. Kaip akys tų, kurie pastaruoju metu nori atimti džiaugsmą. Bet šiandien aš nebijau.
Balto katino kiemas. Pasisveikiname kasdieną. Kartais jis mane supažindina su savo svečiais. Kai lyja – tupi po balkonais. Dabar vakarieniauja prie laiptinės.
– Skanaus, katine!
Mano kiemas. Iš tolo šviečia kiaušinio trynio geltonumo mašina. Taip, šiandien ir mano kieme yra spalvų. Oranžine štai šviečia lifto mygtukas. Žvelgiu po kojomis. Po kojomis erelis su skaičiumi trylika. Tvarka ir teisingumas? Nei tvarkos nei teisingumo, pagalvoju ir žengiu į tą dėžę, kuri pakels mane į viršų. Namai. Namai?
Vėliau. Stoviu po dušu ir gremžiu nuo saves mintis. Ir viduje rašau naujas. Rašau ir niekas niekada jų neperskaitys. Pirmyn ir tik pirmyn.

Labas, ko tau vėl? Na ko lendi į mano vidų? Kvietė kas nors? Aš tai čia sugaišto laiko tikrai nesugrąžinsiu. Įspėju dabar, kad po to nepriekaištautum, kad ir vėl nieko įdomaus. Todėl apsisuk ir eik kitur. Kur? Ten, kur gera. Nes su manim gera nebūna. Aš nesuvokiu tokios būsenos, kada viskas gerai. Aš niekada to nepatyriau. Visada, taip būna. Man visada blogai. Patenkintas tai išgirdęs? A? Pašalini trukdį vienam dalykui, o tas dalykas pasirodo be to trukdžio visai ir ne toks. Aš tau sakiau, kad esu iššūkis. Ne tik tau sakiau, sakiau ir tam, kas buvo pasirengęs jį priimt. Bet gi net išskirtiniai nesiskiria nuo kitų. Visus traukia mane gaubianti paslaptis ir visiems pasidaro per sunku: per sunku ištverti mano žvilgsnį, per sunku pakelti mano kalbas, priimti svajones, per sudėtinga kalbėtis, priprasti prie vienatvės bei noro bendrauti priepolių. Sunku. Aš atleidžiu už tai žmonėms. Bet negaliu atleist dievams, kad būdami visagaliai jie vengia sunkumų. Per daug jau pripratai mano galvoje trepsėti, širdyje nusėdusias dulkes kelti, daiktus vidinėse lentynėlėse delioti, gyvenimo kryžkelėse iš manęs šaipytis. Kad jau atėjai, tai po velnių, būki naudingas. Man tas pats, kad tu nematomas. Ciniškas ir kandus. Juk pati tave tokį ir sugalvojau. Padėk, kai reikia, palaikyk už rankos po galais. Juk tu puikiai žinai, kad realaus pasaulio problemas aš pati išsispręsiu. Jau seniai išmokau vinį įkalt ten kur reikia. Ir ne dėl to, kad nebūtų buvę kam, o todėl gi, kad vistiek neprisiprašysi. Jau seniai žinau, kad ir namo naktį niekas manęs nelydės. Plačia nugara neužstos. Kad teks pačiai skambinti dėl interneto. Kad reiks veikt, daryt, spręst. Ar mane trikdo problemos? Ne. Niekas nedraudžia gi padejuot. Paburbėt. O bet tačiau. Bėdos kylančios gyvenime tėra tik bėdos kylančios gyvenime. Smulkmena. Visai ne rimta. Iš vis kas yra bėdos? Trūksta pinigų? Taip nebūna. Dievas davęs dantis duoda ir pavalgyt. Visada netikėtai nukrinta paskola, žmogus galintis paskolinti, premija, laimėjimas. Bet kas, bet visada taip būna. Bent jau man. Ir nieko čia raganiško. Tik žinojimas, kad tiesiog negali būti kitaip. Ligos? Nuo ligų niekas neapsaugotas niekas ir neapsaugos, net ir tu. Bet tau gi visai neįdomu kasdienybė. Tu vis į vidų vidų vidų nori. Ko? Na ko tau reikia? Žūsi gi! Netingi gi net googlėje ieškoti informacijos apie Salomėjos pasaulius. Ko čia ateini. Ko beldiesi į mano duris? Vėl ir vėl. Jau tiek kartų įleidau, tiek kartų vidines ekskursijas tau organizavau. Ir ką? Matei tik tai ką pati rodžiau. Nesurasi. Neįsibrausi. Ir jei, kaip geras hakeris rasi spragą – patekęs neišeisi. Aš manau niekas neištvertų patekęs giliau. Visi, kurie tik priartėja – bėga. Jaučia pavojų, oi jaučia. Aš kaip viską ryjanti bedugnė. Krenti krenti, o galo vis nėra. Vienu metu visi čia “panikavo”, kad juodoji skylė įtrauks. O aš pasakiau, kad taigi puiku. Sužinosime kas joje yra. Ir tu toks? Kodėl niekaip nepasiduodi? Juk žinai, kad niekada neparodysiu visko. Visi vaikščiojimai vidiniais labirintais tik labai paviršutiniški. Va čia va paverkiu, o čia juokiuosi, šičia pasvajoju. Bet kodėl ir apie ką? Juk žinai, žinai, kiek daug visko giliau. Daug daug giliau. Kur nešviečia saulės, kur niekada nelyja lietūs. Kur nėra vėjo. Ten nei šilta, nei šalta. Ten verda gyvenimas. Minčių, jausmų, būsenų. Mano mano mano. Mano mintys. Mano jausmai. Mano būsenos. Mano pasauliai. Mano nematomi draugai. Jo demonai. Mano pasauliai. Kodėl jų trylika? Manai tai šiaip fetišinis skaičius? Oi ne. Grynas sutapimas. O sutapimų nebūna. Visi pasauliai skirtingi. Bet sujungti sudaro tą, kurį pažįsta visi žemės gyventojai. Jau sakiau, žmonės patys nežino, kuriam mano pasauliui priklauso. Gyvena sau ir nežino, kad tėra šito spektaklio veikėjai. Gyvenimo spektaklio. Jie elgiasi taip, kaip aš noriu. Aš verčiu juos vaidinti tose scenose, kuriose noriu. O aš nežinau ko noriu. Va todėl ir kyla spektaklyje bėdos. O aktoriai neturi laiko laukti. Žinau ko nenoriu. Ai nušneku, žinau, kad noriu dievo. Ir ką? Na ir nieko. Velniop. Norai tam, kad pildyt? Ok ok, ir kaip man šitą norą gaut? Joks žemiškas būdas čia netinka. Nežemiškas irgi. Ir tik todėl, kad šitas konkretus ne Olimpo dievas yra visuose trylikoje pasaulių. Įsivaizduoji? To niekada nebuvo per mano gyvenimą. Ir kai tenka gyventi junginyje, jis trylika kartų stipresnis už tuos, kurie tik viename pasaulyje. Visus, išskyrus mane. Ir tai veda iš proto, regis net jį išgąsdino jau. O bet tačiau. Negalima juk pasiduoti. Niekaip. Nors įkąst į koją. Aš nepasiduosiu, nes tai mano likimas. Likimu tikiu. Likimas kuriamas mūsų paties. Kaip galima netikėti savo kūriniu? Kaip? Neseniai perskaičiau frazę, kad gyvenime mylime tik du kartus. Pirma meilė praeina pati, antra sunaikina. Jaučiu tuoj susinaikinsiu. Nes dvigubai myliu. Du ne šios žemės padarus. Raganą ir dievą. Cha. Per daug jau viskas nežemiška. Ko dar man norėt? Kam norėt jei džiaugsmo neteikia dalykai. Tu dar čia? Ko nekalbi? Spoksai. Tai eik eik, jei neturi laiko mano paistalams. Ar aš laikau? Ar žinai, kad mano laikrodis nerodo valandų? Jis nerodo nieko. Tėra rodyklės ir viskas. Susigalvok pats ką matai. Žmonėms jis rodo laiką. O man ir visiems kitiems tai ne laiko rodis. Ne. Jis rodo viską. Nuotaikų skalė – ilgoji rodyklė. Savijautos skalė – trumpoji. Bet. Žinai ką? Baigėsi baterijos. Turiu surasti gerą laikrodininką. Juokiesi. Juokiesi, nes žinai, kiek tas laikrodis pinigų man atsiėjo. Bet kas tie pinigai. Už ką jie mokami? Aš nekalta, kad pardavėjai neįžvelgė potencialo. Negaliu jo patikėti bet kam, negaliu dėti bet kokių baterijų. Tiesiog taip. Laikrodis, kuris šiandien nerodo nieko. Sustojo ties skalės pradžia. Mano skalės. Ties mano nuliu. Apskritai, viskas šiame gyvenime yra mano. Mano skausmas, mano džiaugsmas, mano vienatvė. Tu egzistuoji tam, kad mane erzintum, kad manęs klausytum, kad būtum mano. Laikas skaičiuojamas manaip. Nuo lemtingo paveikslo, nuo lemtingo susitikimo. Nuo esminių žodžių. Trylika dienų, trylika mėnesių. Vakar, šiandien, ryt. Būtent manęs laukia troleibusas atvėręs duris. Arba būtent manęs jis nepalaukia ir nuvažiuoja. Aš esu pati svarbiausia. Todėl, kaip super žvaigždė turiu teisę rėkti, kaip jūs man nusibodote, kaip noriu ramybės, kaip nenoriu nieko girdėti, kaip noriu būti nematoma. Kaip superžvaigždė manausi turinti teisę visus keikti, reikalauti. Ir tuo pačiu slapta tikėtis, kad koks superpaparacis mane nufotografuos gražiausiu kampu. Kad kita superžvaigždė mane įsimylės ir mes gyvensime supergyvenimą. Nes nebemoku gyventi, kaip paprastas žmogus. Taip. Aš keliuosi, aš einu į darbą, aš net štai leidžiu užsukti tau į svečius. Tu sėdi, geri mano jausmų arbatą, aš pasakoju kokia šiandien buvo diena. Bet manyje verda verda verda troškimas sužinoti giliau, pasinerti dar daugiau. Noriu ne šios žemės nuotykių, kosminių odisėjų, adrenalino, baimės. Aš neseniai labai bijojau. Bijojau, kad manęs nesupras. Net tu, mano nematomas, kad pasmerksi mane. Bijojau viską keisti. Bijojau. O siaube, kaip man gera buvo nuo tos baimės. Kaip ji varė mane į priekį. Ir bum. Viskas baigėsi. Esu rami. Matau išgyvenau, niekas per daug nenustebo, gyvenimas teka savo vaga. Net jei niekas nesikeis, jis toliau sau tekės. Bliam nu, taigi taip ir nutekės. Ir vėl dairausi, ką čia sugriovus, ką čia nuveikus, kur čia to ne eilinio adrenalino pasikrovus. Smerki mane? Iš akių matau, kad ne. Kam smerkti žmogų, kuris pats už viską atsakingas. Ką tik esminėje knygoje perskaičiau, kad nebūna atsititinumų. Viskas kas nutinka gyvenime yra nulemta tavo paties. Ir tas tiesa. Viskas kas nutiko man pastaruoju metu buvo taip nuspėjama. Net tai kas vyksta dabar,
bu
vo nuspėjama. Aš žinojau, kad taip nutiks. Žinojau, kad atsiras šatai tokie tekstai. Aš tai žinojau. Žinojau ir tiesiog šiek tiek paskubinau. Išėjimas, suvokimas, kad manęs nereikia ten, kur noriu būti. Nesusitaikymas su tuo. Savęs ieškojimai. Viskas tik todėl, kad to noriu. Tiesa. Ir ne kitaip. Aš pripratau prie vidinio chaoso. Ir kai tik jis rimsta nebežinau, kur dėtis. Kaip vėl sukelti. Kur mano chaosas?

Labas,
Skaitysi laišką? O jei pažadu neparašyt nieko įdomaus ir naudingo? Gi tik sugaiši laiką.
Keisti tie žmonės. 🙂
Aš šiandien visą dieną galvoju apie daiktą. Ir apie tai, kad neturiu jam pinigų. O tada užsuku kai kur, ir randu ne ką blogesnę alternatyvą 4,16 karto pigiau. Ne, tikrai ne blogesnis šis daiktas. Kokybė gal net geresnė. Tiesiog jis jau naudotas. Būna ir taip. Po visos dienos zyzimo. 🙂 Gerai jau geriai, mano raganiška nuojauta, mane ten nuvedė. Aš net pinigų iš bankomato paiėmiau tiek kiek reikėjo, nors visai negalvojau ką nors rasti ar pirkti. Tik laiko iki pasisvečiavimo pas vyrą lišno turėjau.
Pagaliau iš vyro atsiėmiau savo pliušinį chalatą. Dabar sėdžiu šiltai susisupus ir man dzin kas už lango. Ta proga ir vyno pagėrėm. Turiu gi padėt barą ištuštint. Sakė nieko negeria vienas. Aš tai be kompleksų:) Moku ir viena, jei noriu.:) Jei. Jei noriu. Sutarėm, kad pasiimsiu kaljaną:). Ne šiandien.
Įrašinėdamas junglę muzikikę pareiškė, kad sunku būtų pamiršt vienas kitą, kai aplink tiek dovanotų daiktų (pvz., usb atmintinukas). O kam pamiršt? Taigi eisim alaus gert :). Ech, vėl ta bloga mano įtaka:) Tik geriam kai susitinkam:)
Keisti tie žmonės. Prisiklausę visokių stereotipų. Jei esi paliktas tai turi pykt, verkt, nekęst. Jei palikai, tai turi jaustis gerai ir kitaip neturi teisės, nes pats kaltas. Ir taip toliau. Ir taip toliau. O regis ir teliko nežiūrėdavom. Pasakai tą stereotipą ir juokiesi. Nes gi taisyklės tiems, kas nežino kaip gyventi.
O Donatą už kosmoso karus (nuorodos nespausti, nes čia čytinimas) tai lupsiu. Važiuoju troleibusu ir galvoju kiek resursų jau priaugo kol svečiuose buvau..
Nesergi? Manęs tai ir neklausk. Aš negaliu sirgt, tai reikštų bankrotą. Taip ir sukamės. Žaidžiam gyvenimus, gyvenam žaidimus.
Tuo ir baigsiu,
Ate,
Salomėja