Žinau, kad ilgai skambinai prie durų. Nenorėjau atidaryti, galvojau nueisi… Bet tu įkyrus, Nematomas Drauge. Koks įkyrus. Kam tu atėjai? Ir kodėl būtent tu? Sakai pasėdėsi, kur kamputyje vienas? Nereikia tavęs linksminti? Tik leisti pabūti kartu? Na taip, tu ir taip nematomas. Jei aš nenorėsiu tavęs matyti, niekaip nepriversi. Išdarinėsi įvairiausias grimasas, verksi ar šauksi. Nebus tavęs, jei aš nenorėsiu. Bet gi įleidau. Todėl tik susisupu kuo šilčiau į savo nutąsytą megztinį ir slenku atgal pasislėpti po antklode. Jei nori arbatos – išsivirk pats. Pasigardink kokiais tik nori prieskoniais, kad ir viso pasaulio laimėmis bei džiaugsmais. Nerūpi man visiškai. Neglostyk man galvos, Nematomas. Nenoriu. Nereikia… Tave įleidau tik todėl, kad lauke lyja. Šalta ir bjauru. Tik todėl, kad lietus nuostabus tik tada kai į jį žiūri pro šilto kambario langą, tik tada kai jo lašai tarkši į palangę, o tu žinai, kad niekur nereikia eiti. Tik tada kai skaičiuoji troleibuso langu riedančius lašus. Ir tada… Taip, lietus nuostabus ir dar tada. Nematomas, prašau, nemėgink manęs apkabinti. Glėbyje labai lengva rodyti silpnumą. Nenoriu. Nenoriu, kad net tu matytum mano bejėgiškumą. Žinau, kad tu jį jauti, kad nuo tavęs nepasislėpsiu niekur. Bet akistatos nereikia. Neversk. Nenoriu, kad liestumeisi prie to nepatirto jausmo. To noro pačiai liesti, glostyti ir apkabinti. Nežinau kur jį dėt. Nepyk, visada buvau egoistė ir šito liūdesio aš tau neduosiu. Nematomas, o gal gali pasaugoti svetimus sapnus šią naktį? Nes aš negaliu.