Ir štai skambant dainai apie aliuminius agurkėlius, tu vėl beldiesi į mano duris. Aš kaip visada jas atidarau. Žinau, kad tavimi nenusikratysiu. Jau aną syk sakiau, kad neįlįsi į mano vidų giliau, nei aš leisiu. Bet tu nepatikėjai. Ateini ir ateini. Tu net neklausi, kaip man sekasi. Pasižiūri į akis. Gali nė nesakyt, aš pati žinau, kad mano akys viską pasako. Tik vengia jų daugelis. Tas tiesa, nes kalbu akimis.
Ką matai šiandien. Ar matai liūdesį? Ne? Na kruopelytę, žvilgtelėk iš arčiau. Sakai, ko man lūdėti? Kaip tai ko? O kaip gi nykstanti žemė? Afrikoje badaujantys vaikai? Juokiesi. Tu teisus, nėra liūdesio mano akyse. Aš nebemoku tiesiog liūdėti. Norėčiau. Nes tai gražu. Pats pagalvok, sėdi sau tamsoje, langu teka lietaus lašai, o tau skruostais – ašaros. Tobula, jei akys padažytos tepliu tušu. Manasis “Dior” kaip tik tobulas – brangus ir vienintelį dalyką ką moka tai teplioti. Tai va, ašarų takeliai juodi, dar apkabini sau kelius ir susigūži. Gerai, kad šalia gulėtų pliušinis meškiukas. Guodėjas. Tobulas liūdėjimo scenarijus. Ne? Teisingai, liūdesys man nebūdingas.
Tai ką matai šiandien mano akyse? Gal pyktį? O taip taip, aš labai pikta. Ant sienas gręžiančių kaimynų, ant savęs, kad tingiu net valgyti pasidaryti. Salomėja pyksta dviem būdais. Audringai ir nebyliai. Pirmu atveju tiesiog žaibuoju, galiu keiktis, rėkti ir svaidyti daiktus, kutie nedūžta (per daug didelė materialistė, kad mesčiau į sieną telefoną ar kažką). Antruoju gi pykčio atveju žudau žvilgsniu. Taip taip, tomis pačiomis akimis į kurias dabar žiūri. Atsakau tik labai mandagiai, bet tik labai kandžiai. Normalus sakinys, bet nenormalus tonas. Taip, pykčio mano akyse šiandien yra. Bet jis puošia akis, ar ne? Gyvybė kibirkščiuoja.
Ką dar įžvelgi. O šito nė nereikėjo sakyti. Ilgesys. Jis užima didelį akių plotą. Matai akyse, net maži vilkolakiukai laksto. Stūgauja ilgesingai. Oi, kaip aš ją – kurios tie vilkolakiai – suprantu. Ilgesys dažniausiai keliauja kartu su laukimu. O kaip aš jojo nekenčiu. Nekenčiu laukti. Aš nekantri, manęs nenuramina žodžiai, kad prieš akis visas gyvenimas. O jei ne? Aš noriu čia ir dabar. Kiek aš visko ilgiuosi… Bet susigyveni su tuo jausmu. Po to jis pasidaro artimas, o tie kas artimi gi ir skaudina kitaip.
O džiaugsmo mano akyse matai? Juk tu nesitiki, kad džiaugsiuosi viena tais dalykais, kuriais norėčiau ir turėjau dalintis su MS? Rudenėjančiu Vilniumi, senamiesčio gatvėmis, žvaigždėmis ir penktais troleibusais. Tie dalykai iškeisti į kitus. Aš savęs niekada neapgaudinėju. Tai mano bėda, nes galėčiau rodyti į atspindį kreivame veidrodyje ir krykštauti. Ar nusipirkti guminius spalvotus batus ir taškytis balose. Bet neieškau dirbtinių džiaugsmų. Obettačiau juk matai, kad šypsosi mano akys, kai apie tai kalbu. Juk matei, kaip mano akys džiūgavo penktadienį, kaip aš šypsausi žiūrėdama į nespalvotą atvaizdą. Tiesa, apie atvaizdus, supratau, ko klykia mano piešinio herojė – neturi ką apsirengti. Tikrai. Matai, turiu dar akyse aš džiaugsmo. Niekur jis nedings:)
Ir dabar skambant dainai apie žvaigždę vardu Saulė, aš palydžiu tave link durų. Ir sakau: kai mano akyse pamatysi abejingumą – bus per vėlu. Kai pamatysi abejingumo užuominas – gelbėk mane. Iki.