Ne kartą teko bendrauti su kuriančiais žmonėmis. Piešiančiais, rašančiais… Visi skirtingi, bet kūrybos etapai panašūs: idėja – veiksmas – rezultatas. Taip tekstai, paveikslai ar kiti kūriniai užgimę bei panešioti galvoje, atsiranda realybėje.
Mano etapai, kažkokie susimaišę. Galvoje užgimusių istorijų aš neatiduodu. Nes esu pernelyg godi ir savanaudė. Galvoje užgimusių paveikslų, aš neatiduodu. Nes per daug nepasitikiu savimi ir manau, kad tiesiog nesugebėčiau jų perkelti į tikrovę.
O su tais “kūriniais”, kurie pasiekia šį pasaulį būna taip: pirmiausiai atsiranda noras veikti. Tai yra užsimanau rašyti arba piešti. Jau sakiau kolegai, kad rašydama niekada nepradedu nuo antraštės, nes net nenumanau, ką parašysiu.
Su piešimu taip pat. Užsimanau, nugaliu tingulį, pasirenku priemones ir pirmyn. Be idėjos. Ji gimsta eigoje.
Ir štai šiandien, kai 85 proc. piešinio jau baigta, vadinasi, galima suprasti jau kas jame, man kyla klausimas:
Na ko ta merga su žaliais garbanotais susivėlusiais plaukais, nenormaliomis akimis bei rankomis, taip klykia? Apsiklausyti neįmanoma. Apversiu piešinį (gal nutils) ir eisiu miegot. Labanaktis.