Sraigės kelias. Ruduo plaukuose.

Kiek šeštadienių iš eilės pramiegota? Dar vienas skaičiui papildyti, ar mielas Nematomas drauge, einam pasivaikščioti? Nueisim iki parduotuvės. Kolega sakė, ten tolėliau yra IKI. Tai einam. Smagu pirmą kartą žingsniuoti nežinomomis vietomis. Pro šalį važiuoja geriausią laidų muziką grojantys troleibusai. Ech tokiomis dienomis, man gaila, kad neturiu fotoaparato. Net muilinės. Tokį medį mačiau. O juk ryt, poryt, o gal net šiandien vakare jis bus jau nebetoks.
O pro mano langą matomų medžių viršūnės, kaip pagal užsakymą – raudonos. O štai einant pro tuos pačius medžius, dar ne ruduo, nes žali jie apačioje.
Štai ir parduotuvė. Drabužių su praeitimi aukšte už 4Lt nusiperku šaliką. Šiltas, spalvotas. Net šešios ryškios spalvos. Kaip tik man.
Maisto prekių parduotuvėje nusiperku tamsaus “Samsono”, o šalia jos – obuolių. Juk laikotarpis prieš algą, todėl pirkiniai turi būti apgalvoti. Tik svarbiausi ir tik su daug vitaminų.
Atgal. Petį sveria pirkiniai (juk ne vienas “Samsonas” į maišelį išoko). Kelią man pastoja sraigė!!! Mažytė tokia, dailutė. Sustojam su Nematomu. Žiūriu. Ji taip skuba. Kur? Namo (ai, gi ji tempiasi namus ant pečių) ar nuo pavojų, kad nesutrėkštų koks bedvasis praeivis? Pastoviu ir palaukiu, kol sraigė įveiks šaligatvį. Neskubu gi.
Einam toliau. Nematomas klausia ar jau namo? Gal… Nors žmonės kalba, kad už mano namo upė (matyčiau ją jei langai būtų į kitą pusę). Gal pažiūrim ar nemeluoja?
Taip. Yra. Teka. Yra net paplūdimys. Kaip gera, kad jis tuščias. Ir supynės. Supynės!!! Šis išradimas jau nuo senų senovės man kažką reiškia. Supuojuosi. Ilgai. Kokį pusvalandį užsimerkusi tiesiog nieko negalvoju. Gaila neturiu knygos, nes šiandien visai ne šalta ir galėčiau sėdėt amžinai.
-Piešk, – sako Nematomas.
Ir jis teisus. Išsitraukiu užrašinę bei raudonu rašalu užtaisytą parkerį. Piešiu. Aš jau seniai matau, kad mane stebi senukas. Ir po kiek laiko prieina. Klausia:
-Jūs čia pirmą kartą?
O dieve, na kodėl aš pradėjau traukti visokio plauko bendrauti norinčius piliečius? Kodėl? Kodėl?
– Pirmą, – sumurmu.
– O aš tai dažnai ateinu, kai vasara baigiasi. Žmonių mažiau. Gražu.
Tyliu.
– Jūs piešiat save?
Nusišypsau. Atsakau:
– Nežinau, aš kažkaip negalvoju ką piešiu. Šiaip terlioju ir viskas.
Senukas dar pastovi, pažiūri, nesulaukęs mano dėmesio nueina. Matau, kad rankioja šiukšles aplink ir neša į šiukšlinę. Po kelių minučių vėl prieina:
– Jūsų labai gražūs plaukai. Rudeniniai tokie.
Nusišypsau:
– Kokie kokie?
– Rudeniniai. Jūs panaši į šiltą rudenį.
Ir nueina vėl rinkti šiukšlių. Sėdžiu, šypsausi, spalvinu raudonai savo piešinį. Galvoju, kai kurie žmonės turi daug daugiau fantazijos nei aš. Aš taip nesugalvočiau. Nepažįstamą žmogų išvadinti rudeniu. O, kad ir vasara, lietumi, debesimis, vistiek nesugalvočiau.
Iš kažkur atsirado žmonių su vaikais. Laikas apleisti šią vietą.
Gal reik akvarelę šiandien išsitraukt? Pagalvosiu.
Papildyta:
Gi dar noriu vieną svarbesnių žmonių savo gyvenime pasveikinti su gimtadieniu!!! Taip taip D. čia tave turiu omenyje. Ir nors greičiausiai tau visi linkės priešingai, aš linkiu nenustot blaškytis. Tai įrodo, kad dar gyvenam!!