Įsimintiniausios dienos

Šiandien man sunku dirbti. Mintys klajoja po kelią, kuris nueitas. Kartais jos tuo keliu nubėga vos vos atgal. Kartais nusitrenkia į tolius vadinamus vaikyste. Sako, kad negalima žvalgytis atgal. Reikia tik į priekį priekį! Man gi visada norisi ginčytis. Juk praeitis tai istorija, o į istoriją žvelgia rašytojai, režisieriai, dailininkai vėl ir vėl ją prikeldami savo kūriniuose. Tai kuo bloga galva? Kodėl joje neprikėlus istorijos? Ir taip manydama pabandžiau suskaičiuoti dienas/naktis/įvykius, kurie man labiausiai įsiminė. Tokius, kuriuos prisiminus apima nostalgija, arba tiesiog nusišypsai, arba gal nusipurtai ir pagalvoji, kad ačiū dievui tai pasibaigė.
Ir tų dienų pas mane mažai. Keista…
Pirmas dalykas, kurį pamenu, tai penktas mano gimtadienis. Nors net ir jo nepamenu. Tačiau iki šiol įsiminiau mamos keptą tortą, ant kurio man leido nupiešti penketą.
Po to gi atrodo dienos, kaip dienos. Bėgo sau ir tiek.
Ir kitas reikšmingas įvykis tai dešimtos klasės krikštynos. Vakarinė dalis, kurioje drįsau pakviesti labai labai man patikusį klasioką šokti ir mes prašokome visą vakarą. Lėtus šokius skambant bet kokiai muzikai. O aplink zujo tas, kurį nelaimingai ir ilgai mylėjau. Ech… Nostalgija. Geras vakaras buvo, jokios ten išleistuvės nenustelbė.
Ir atrodo kita diena, išlikusi mano mintyse kaip diena iš didžiosios D., buvo kai mudvi su L. pirmą kartą važiavome į Kauną. Pas mano vaikiną ir jo kambarioką. L. pasiėmiau į kompaniją, nes mama manęs vienos nebūtų leidusi važiuoti. Tąkart mes ėjome į roko operą “Jėzus Kristus Superžvaigždė” , o berniukai taip lepino dėmesiu… Taip, kad grįždamos namo mudvi aptarinėjome, kad gi nebūna tokių.
Aštuonioliktas gimtadienis. Įsimintinas tuo, kad pirmą kartą švenčiau savo gimimo dieną ir tuo, kad beveik nieko neatsimenu.
Tada tas atsiminimas, kaip bijojau fizikos valstybinio egzamino. Juk laikiau vienientelė iš mokyklos. Ir džiaugsmas, kad mano rezultatas antras rajone.
Diena, kai sužinojau, kad įstojau į KTU Telekomunikacijų fakultetą ir būsiu fuksė.
Cementofkė. Ėėėė, negaliu apie tai pasakoti 🙂 nes niekada niekam nepasakojau apie, kai kuriuos įvykius (ne, po stalu nesivoliojau ir toli gražu čia ne apie tai).
Diena, kai apsigyniau bakalaurinį darbą. Aš niekada gyvenime nepamiršiu tos baimės. Aš niekada nieko taip nebijojau. Juk tokiam nekomunikabiliam žmogui aiškinti daugybei dėdžių, apie tai kaip man sekėsi projektuoti akustoelktroninės žymės keitiklį, ne pagal jėgas. Po to nusprendžiau daugiau niekada nieko nestudijuoti idant nebetektų prieš auditoriją kalbėti. Kol kas dar neišdrįsau, kur nors įstoti.
Aha, o tada vestuvės. Nes pamenu, kaip buvo linksma ir kaip lijo lietus. Ir kaip man buvo dzin, kad suknelė šlapia ir purvina.

Tada mano 24 gimtadienis. Jis buvo toks toks toks lemtingas, toks esminis. Jo metu apsivertė viskas. Visas mano mąstymas, nes pagaliau suvokiau gi kas mano gyvenime blogai. Ne veltui tai buvo penktadienis trylikta. Tokio gimtadienio daugiau niekada nebebus. Tik dveji metai prabėgo? O lemtingi tos dienos pasikeitimai tik dabar padarinius parodė. Su šypsena žiūriu nuotraukas:


Šuolis parašiutu. Kaip aš bijojau, ir kaip noriu dar dar dar dar!! Tik man reikia kompanijos. Kas nors?
Naktis kai piešiau šitą. Nepamirštama. Ir vėl gi, kaip pamirši, kai pasekmės tebesijaučia?
Naktis, kada gėriau baltą kaip juodą, o lietus lijo pagal užsakymą.
Ir viskas. Priartėjau prie šiandienos. Ne daug įvykių. Nesigauna net po vieną metams. Bet užtat visam laikui. Tokia ta istorija.