Monologas, arba pokalbis su nematomu draugu

Labas, ko tau vėl? Na ko lendi į mano vidų? Kvietė kas nors? Aš tai čia sugaišto laiko tikrai nesugrąžinsiu. Įspėju dabar, kad po to nepriekaištautum, kad ir vėl nieko įdomaus. Todėl apsisuk ir eik kitur. Kur? Ten, kur gera. Nes su manim gera nebūna. Aš nesuvokiu tokios būsenos, kada viskas gerai. Aš niekada to nepatyriau. Visada, taip būna. Man visada blogai. Patenkintas tai išgirdęs? A? Pašalini trukdį vienam dalykui, o tas dalykas pasirodo be to trukdžio visai ir ne toks. Aš tau sakiau, kad esu iššūkis. Ne tik tau sakiau, sakiau ir tam, kas buvo pasirengęs jį priimt. Bet gi net išskirtiniai nesiskiria nuo kitų. Visus traukia mane gaubianti paslaptis ir visiems pasidaro per sunku: per sunku ištverti mano žvilgsnį, per sunku pakelti mano kalbas, priimti svajones, per sudėtinga kalbėtis, priprasti prie vienatvės bei noro bendrauti priepolių. Sunku. Aš atleidžiu už tai žmonėms. Bet negaliu atleist dievams, kad būdami visagaliai jie vengia sunkumų. Per daug jau pripratai mano galvoje trepsėti, širdyje nusėdusias dulkes kelti, daiktus vidinėse lentynėlėse delioti, gyvenimo kryžkelėse iš manęs šaipytis. Kad jau atėjai, tai po velnių, būki naudingas. Man tas pats, kad tu nematomas. Ciniškas ir kandus. Juk pati tave tokį ir sugalvojau. Padėk, kai reikia, palaikyk už rankos po galais. Juk tu puikiai žinai, kad realaus pasaulio problemas aš pati išsispręsiu. Jau seniai išmokau vinį įkalt ten kur reikia. Ir ne dėl to, kad nebūtų buvę kam, o todėl gi, kad vistiek neprisiprašysi. Jau seniai žinau, kad ir namo naktį niekas manęs nelydės. Plačia nugara neužstos. Kad teks pačiai skambinti dėl interneto. Kad reiks veikt, daryt, spręst. Ar mane trikdo problemos? Ne. Niekas nedraudžia gi padejuot. Paburbėt. O bet tačiau. Bėdos kylančios gyvenime tėra tik bėdos kylančios gyvenime. Smulkmena. Visai ne rimta. Iš vis kas yra bėdos? Trūksta pinigų? Taip nebūna. Dievas davęs dantis duoda ir pavalgyt. Visada netikėtai nukrinta paskola, žmogus galintis paskolinti, premija, laimėjimas. Bet kas, bet visada taip būna. Bent jau man. Ir nieko čia raganiško. Tik žinojimas, kad tiesiog negali būti kitaip. Ligos? Nuo ligų niekas neapsaugotas niekas ir neapsaugos, net ir tu. Bet tau gi visai neįdomu kasdienybė. Tu vis į vidų vidų vidų nori. Ko? Na ko tau reikia? Žūsi gi! Netingi gi net googlėje ieškoti informacijos apie Salomėjos pasaulius. Ko čia ateini. Ko beldiesi į mano duris? Vėl ir vėl. Jau tiek kartų įleidau, tiek kartų vidines ekskursijas tau organizavau. Ir ką? Matei tik tai ką pati rodžiau. Nesurasi. Neįsibrausi. Ir jei, kaip geras hakeris rasi spragą – patekęs neišeisi. Aš manau niekas neištvertų patekęs giliau. Visi, kurie tik priartėja – bėga. Jaučia pavojų, oi jaučia. Aš kaip viską ryjanti bedugnė. Krenti krenti, o galo vis nėra. Vienu metu visi čia “panikavo”, kad juodoji skylė įtrauks. O aš pasakiau, kad taigi puiku. Sužinosime kas joje yra. Ir tu toks? Kodėl niekaip nepasiduodi? Juk žinai, kad niekada neparodysiu visko. Visi vaikščiojimai vidiniais labirintais tik labai paviršutiniški. Va čia va paverkiu, o čia juokiuosi, šičia pasvajoju. Bet kodėl ir apie ką? Juk žinai, žinai, kiek daug visko giliau. Daug daug giliau. Kur nešviečia saulės, kur niekada nelyja lietūs. Kur nėra vėjo. Ten nei šilta, nei šalta. Ten verda gyvenimas. Minčių, jausmų, būsenų. Mano mano mano. Mano mintys. Mano jausmai. Mano būsenos. Mano pasauliai. Mano nematomi draugai. Jo demonai. Mano pasauliai. Kodėl jų trylika? Manai tai šiaip fetišinis skaičius? Oi ne. Grynas sutapimas. O sutapimų nebūna. Visi pasauliai skirtingi. Bet sujungti sudaro tą, kurį pažįsta visi žemės gyventojai. Jau sakiau, žmonės patys nežino, kuriam mano pasauliui priklauso. Gyvena sau ir nežino, kad tėra šito spektaklio veikėjai. Gyvenimo spektaklio. Jie elgiasi taip, kaip aš noriu. Aš verčiu juos vaidinti tose scenose, kuriose noriu. O aš nežinau ko noriu. Va todėl ir kyla spektaklyje bėdos. O aktoriai neturi laiko laukti. Žinau ko nenoriu. Ai nušneku, žinau, kad noriu dievo. Ir ką? Na ir nieko. Velniop. Norai tam, kad pildyt? Ok ok, ir kaip man šitą norą gaut? Joks žemiškas būdas čia netinka. Nežemiškas irgi. Ir tik todėl, kad šitas konkretus ne Olimpo dievas yra visuose trylikoje pasaulių. Įsivaizduoji? To niekada nebuvo per mano gyvenimą. Ir kai tenka gyventi junginyje, jis trylika kartų stipresnis už tuos, kurie tik viename pasaulyje. Visus, išskyrus mane. Ir tai veda iš proto, regis net jį išgąsdino jau. O bet tačiau. Negalima juk pasiduoti. Niekaip. Nors įkąst į koją. Aš nepasiduosiu, nes tai mano likimas. Likimu tikiu. Likimas kuriamas mūsų paties. Kaip galima netikėti savo kūriniu? Kaip? Neseniai perskaičiau frazę, kad gyvenime mylime tik du kartus. Pirma meilė praeina pati, antra sunaikina. Jaučiu tuoj susinaikinsiu. Nes dvigubai myliu. Du ne šios žemės padarus. Raganą ir dievą. Cha. Per daug jau viskas nežemiška. Ko dar man norėt? Kam norėt jei džiaugsmo neteikia dalykai. Tu dar čia? Ko nekalbi? Spoksai. Tai eik eik, jei neturi laiko mano paistalams. Ar aš laikau? Ar žinai, kad mano laikrodis nerodo valandų? Jis nerodo nieko. Tėra rodyklės ir viskas. Susigalvok pats ką matai. Žmonėms jis rodo laiką. O man ir visiems kitiems tai ne laiko rodis. Ne. Jis rodo viską. Nuotaikų skalė – ilgoji rodyklė. Savijautos skalė – trumpoji. Bet. Žinai ką? Baigėsi baterijos. Turiu surasti gerą laikrodininką. Juokiesi. Juokiesi, nes žinai, kiek tas laikrodis pinigų man atsiėjo. Bet kas tie pinigai. Už ką jie mokami? Aš nekalta, kad pardavėjai neįžvelgė potencialo. Negaliu jo patikėti bet kam, negaliu dėti bet kokių baterijų. Tiesiog taip. Laikrodis, kuris šiandien nerodo nieko. Sustojo ties skalės pradžia. Mano skalės. Ties mano nuliu. Apskritai, viskas šiame gyvenime yra mano. Mano skausmas, mano džiaugsmas, mano vienatvė. Tu egzistuoji tam, kad mane erzintum, kad manęs klausytum, kad būtum mano. Laikas skaičiuojamas manaip. Nuo lemtingo paveikslo, nuo lemtingo susitikimo. Nuo esminių žodžių. Trylika dienų, trylika mėnesių. Vakar, šiandien, ryt. Būtent manęs laukia troleibusas atvėręs duris. Arba būtent manęs jis nepalaukia ir nuvažiuoja. Aš esu pati svarbiausia. Todėl, kaip super žvaigždė turiu teisę rėkti, kaip jūs man nusibodote, kaip noriu ramybės, kaip nenoriu nieko girdėti, kaip noriu būti nematoma. Kaip superžvaigždė manausi turinti teisę visus keikti, reikalauti. Ir tuo pačiu slapta tikėtis, kad koks superpaparacis mane nufotografuos gražiausiu kampu. Kad kita superžvaigždė mane įsimylės ir mes gyvensime supergyvenimą. Nes nebemoku gyventi, kaip paprastas žmogus. Taip. Aš keliuosi, aš einu į darbą, aš net štai leidžiu užsukti tau į svečius. Tu sėdi, geri mano jausmų arbatą, aš pasakoju kokia šiandien buvo diena. Bet manyje verda verda verda troškimas sužinoti giliau, pasinerti dar daugiau. Noriu ne šios žemės nuotykių, kosminių odisėjų, adrenalino, baimės. Aš neseniai labai bijojau. Bijojau, kad manęs nesupras. Net tu, mano nematomas, kad pasmerksi mane. Bijojau viską keisti. Bijojau. O siaube, kaip man gera buvo nuo tos baimės. Kaip ji varė mane į priekį. Ir bum. Viskas baigėsi. Esu rami. Matau išgyvenau, niekas per daug nenustebo, gyvenimas teka savo vaga. Net jei niekas nesikeis, jis toliau sau tekės. Bliam nu, taigi taip ir nutekės. Ir vėl dairausi, ką čia sugriovus, ką čia nuveikus, kur čia to ne eilinio adrenalino pasikrovus. Smerki mane? Iš akių matau, kad ne. Kam smerkti žmogų, kuris pats už viską atsakingas. Ką tik esminėje knygoje perskaičiau, kad nebūna atsititinumų. Viskas kas nutinka gyvenime yra nulemta tavo paties. Ir tas tiesa. Viskas kas nutiko man pastaruoju metu buvo taip nuspėjama. Net tai kas vyksta dabar,
bu
vo nuspėjama. Aš žinojau, kad taip nutiks. Žinojau, kad atsiras šatai tokie tekstai. Aš tai žinojau. Žinojau ir tiesiog šiek tiek paskubinau. Išėjimas, suvokimas, kad manęs nereikia ten, kur noriu būti. Nesusitaikymas su tuo. Savęs ieškojimai. Viskas tik todėl, kad to noriu. Tiesa. Ir ne kitaip. Aš pripratau prie vidinio chaoso. Ir kai tik jis rimsta nebežinau, kur dėtis. Kaip vėl sukelti. Kur mano chaosas?