Vėl knygos ir raganystės

Nesuprantu, kaip kartais man į galvą šauna kas nors. Štai šiandien jaučiuosi prastai. Regis karščiuoju. Temperatūros nesimatuosiu, vaistų negersiu, nes numatomas pagėrimas vakare. Bet gi visa drebėdama važiuoju namo. Svajoju, kaip gersiu arbatą ir po to nusnūsiu dienos miegelio. Bet kažkodėl pusiaukelėje išlipu iš troleibuso ir nueinu į knygyną. Pirkti neturiu jokio tikslo. Aš iš vis neplanavau ten eiti. Bet knygynas ne eilinis. Ten pardavinėja ir dėvėtas bei antikvarines knygas. Taigi pradedu knaisiotis. Aš jaučiu, kad kažko ieškau. Bet kutenkit padus tikrai nežinau ko. Tikrai. Rasiu – iškarto žinosiu, kad čia tai. Na ir vartausi sau. “Prancūzų leitenanto moteris”. Kažkada naują norėjau nusipirkt. Septyni litai. Bet ai, apseisiu, turiu ką skaityt ir taip. Vaižganto, Maironio, Cvirkos raštai. Šitų tai turbūt pas daugelio tėvus rastųsi. Stendalis. Hm? Gal šito man reikia? Nea. O Džeinė Eir. Turiu naują. Tarybinė propaganda, poezijos pavasarių seni leidiniai… Knygyne aš jau pusvalandį. Sau stoviu, tupiu, knaisiojuosi. Ir tas suvokimas, kad ieškau kažko konkretaus manęs neapleidžia.. Kol pamatau. Juoda, 1989 metų leidimo. Žinau, kad man jos reikia. Net nepažiūriu kiek kainuoja. Žinau, piniginėje turimo banknoto užteks, net jei ji kainuoja dvigubai daugiau už vidutinę naujos knygos kainą. Devyni litai. Šypsena. Pasigiriu MS. Reakcija netikėta. Pasirodo tai labai ieškoma knyga. Oho. Na gal suderėsim. Perleisiu. Bet vistiek nesuprantu, kodėl aš ėjau į tą knygyną. Lyg jis kvietė, rankutėm mojavo. Buvus aš ten ir anksčiau. Tik niekada nebuvo man to jausmo, kad atėjau kažko konkretaus, kas manęs laukia nesulaukia.