Labas labas. Vėl tu čia. Sekmadieninis. Na užeik – svečias būsi. Ko nori? Kad paverkčiau ant peties? Pasidalinčiau džiaugsmais? Nuotaikomis?
Ai, kad gal nenoriu. Turiu pripažinti, kad jaučiuosi niekaip (nemaišyti su nekaip). Dar neseniai pas mane apsilankydavo ilgesio mergaitės vilkolakis. Stūgaudavo čia iš ilgesio. Dabar gi jis užsimėmęs labai, įdarbino jį mergaitė stipriai, tai ir pas mane neturi laiko atslinkti. Tai ir igesio kauksmas kažkur ten toli. Gal pagaliau ir man atėjo tasai suvokimas, kad kur bebūčiau, ką bedaryčiau, ilgesio objektas vistiek su manimi.
Klausai Nematomas? Dar šią savaitę mane buvo užplūdę paranojiškos nuotaikos. Ir nors liko toks nerimukas dėl darbo, bet tas dalykėlis vistiek gerai arba blogai, bet baigsis ateinančią savaitę. Tiek galima pakentėti. O dėl kitų baimes sukėlusių dalykų… Juoko dozė tikrai labai padėjo. Ačiū mūsų neperskiriamam aliansui :). Dabar kai paklausiu savęs ar bijau? Regis jau ramu.
Galvojau baisiai nuobodžiausiu savaitgalį ir liūdėsiu, kad vėl viena… Vėl reiks, Nematomas, tave po paupius tampyt… Nifiga, nes jeigu būčiau vakar veikusi ką nors kitą, tai svajočiau apie miegojimą ir bimbinėjimą. O šiandien… Šiandien skaitau, ieškau (sėkmingai) muzikos, ją perklausau, piešiu. Ir netikėtai pamačiau kiek valandų, nes maniau kokiom 3 mažiau. Vadinasi viskas teisinga. Laikas taip bėga tik užsiimant teisingomis veiklomis.
Bet bejausmė kažkokia aš šiandien, Nematomas. Man kažkaip tingisi bijot, galvot, mylėt, svajot. Tu teisus, aš šiandien tame idealiame pasaulyje (viename iš trylikos, jei nori tiksliai tai vienuoliktame), kuriame nėra jausmų. Pabūsiu čia iki rytojaus. Galiu sau tai leisti. Jei nori, pasilik.