Category: Asmeniškumai ir kiti nusišnekėjimai

Kyla, krenta, šokinėja.
Ir būna pagrindine pokalbių tema.
Nuomos kainos krenta. O kaip paprašyt šeimininkės, kad sumažintų mūsiškę, jei ji su vyru tapo bedarbiais? Morališkai lengviau susirasti kitą butą.
Maisto kainos kyla. O kai kas beprotiškai kainuoja, net žiobtelėjau (nuo žiobas) pamačiusi, kiek kainuoja peraugusi višta, tai yra žąsis.
Darbo kainos krenta. Už tą mažesnę kainą reikia padaryt daugiau ir greičiau.
Kai kas, už tariamai panaudotus jo žodžius prašo milijono.
O mano buvęs vyras, penktadienį, savo sentimentus įvertino 200lt. Ir pasiūlė man nusipirkt.
O aš… Aš vis dar per daug turiu. Dar yra ką prarast.

Eilinę naktį, tiksliau tradicinių naktipiečių metu, dar tiksliau 1 val, aš svarsčiau: jeigu dabar va apsirysiu kepta duona su tuo skaniu kiaušų+majonezo+sūrio+česnako marmalu, tai kolorijos jau į naują dieną skaičiuojasi? Juk taip?
Knygų skaitymo satistika. Grynai sau:
2008 Lapkritis – 5 knygos. 1802 psl.
2008 Gruodis – 7 knygos. 1584 psl.
2009 Sausis – 3 Knygos. 1440 psl.
2009 Vasaris – 2 Knygos. 559 psl.
2009 dar nesibaigęs Kovas – 7 knygos. 1959 psl. (ir dar viena knyga jau perkopta per pusę).
Jeigu būčiau teorijų išvedinėtoja tai sakyčiau, kad vasaris buvo koks nors išskirtinis. Mane pagrobdavo ateivių laivas, ir tenbuviai išlupdavo akis. Jas paslėpdavo ir grąžindavo tik tada, kai reikdavo vėl į darbą. Todėl negalėjau skaityti.
Arba būdama superherojė turėjau nuolatos gelbėti pasaulį ir nebuvo laiko atsikvėpti, nes skraidant knygas skaityt nepatogu. Todėl, kad vasaris ir rankoms šalta. Nes jei sukdama lanką galiu skaityt, tai ir skrisdama galėčiau.
Arba todėl, kad mano vaikystė buvo laiminga ir su mediniais žaislais galėjau žaisti kiek tik norėjau, ir tai taip paveikė mano psichiką, kad vasario mėnesį nebegaliu skaityt.
Arba.
Norėčiau dirbti teorijų išvedinėtoja.
Čia tada, kai nedirbčiau apvedžiotoja.
Vienas darbinis dialogas:
– O kas yra šoninė? Kumpelis tas?
– Nu tas, kur dryžuotas: balta – raudona…

Taigi iki maždaug rugpjūčio pabaigos mečiau gerti alų. Ne lažybos čia, o viskas vardan mokslinio eksperimento, vardan to, kad patvirtinti vieną teoriją.
Nieko nelaimėsiu. Išskyrus atsakymą teisinga ta teorija, ar ne.
Tiesa, man dar lieka martiniai, degtinės, kokteiliukai, viskiukai, vynai ir kiti geri ir gertini dalykai.
Smagus bg klausimas:
-O tai ką darysim su alum, katras šaldytuve?
Nu ką ką, mėsytes marinuosim, kepsniukus kepsim, svečius vaišinsim. :))

– Davai pamušk mane.
– Nea.
– Nu davai. Man reikia pasitreniruoti atmušimą.
– Nu ne, aš bijau, nenoriu užgaut, ne.
– Neužgausi, aš atremsiu, nu prašau.
– Aš agresyvi, nu, tikrai galiu užgaut.
– Oi oi kiek jau tai girdėjau…
Kalba eina apie smūgiavimą ir atrėmimą tonfomis. Linką tai įdėjau tik dėl to, kad gal yra tokių atsilikėlių kaip aš, kurie tik vakar pamatė, kaip tas daiktas atrodo.
Tai va. Nu ok.
Linksma.
Ir aš suprantu, kad prieš mane niekas ten labai nesirovė, didėlės jėgos nenaudojo ir šiaip neskriaudė. Bet na vistiek faina, kai tau besitrindamas sutrenktą žandikaulį sako:
– Esu sužavėtas.
– Kodėl gi?
– Tavo nesustabdomumu. Iš gležnos mergaitės niekas to nesitiki.
Kaži per kurį galą aš ten gležna. Laukinė – gatvėj augus.

Sustabdyta mintis man nepatinka. Jeigu aš galiu sukti lanką pagal laikrodžio rodyklę, reiškiasi turiu galėti ir prieš. Kažkuris smegenų pusrutulis atsisako taip daryti. Be jis tik mano viena dalis. O aš noriu. Todėl bandau. O lankas krenta žemėn. Vieną, antrą, trečią kartą. Kol suskamba durų skambutis ir kaimynė iš apačios apkaukia. -Malonu susipažint – sako bg jai nueint. Tenka pripažinti, kad piktoji teta (niekada nepamiršiu, kaip kažkurį ankstų sekmadienio rytą, apie 11 val, ji išvertė mane pižamuotą iš lovos, kad pasakytų, jog baigčiau galų gale tuos remontus, nes gręžiu, kalu ir iš viso ją užpyliau) teisi. Jau vidurnaktis.
Po pusvalandžio užsinoriu valgyt. Verdame kiaušus. Niam.
– Švystelk man druskos.
– Švystelt ar paduot?
– Švystelk.
Trečdalis druskos maišelio ant žemės, ant kojinių, ant…
Bet juokinga. Niekas nepuola tvarkyt. Valgom sau toliau. Kaip niekur nieko. Nes taip turi būt. Prašei – gavai.

*Mūs vorai visai suįžūlėjo. Pradėjo gyvenamą plotą nuomot kitiems. Suprantu, sunkūs laikai, reikia prisidurti prie algos. Ale bet jų draugas tai koks tai naglas. Visi kampai jam negeri, tai vakar trepsėjo po visas sienas, per lovą, per drabužius, niekaip vietos nerasdamas. Kitas porelės draugas ilgakojis daug mažiau naglas.
* – Ei, kodėl popkornai nespragsi? – šaukia jis man nusivyslusiu balsu.
– Taigi palauk, turi įkaist – atsakau sukdama žalią lanką ir gerdama “Samsoną”.
Šį ryt spragėsių radau visur – ant lovos, po lova, ant stalo, po kėde.
* Dėdė miegas vistiek kada nors nugali. Pasmigę prieš 21 val. prabundame 23 val. tam kad nueitume miegoti. Užtat kokie sapnai tada sapnuojasi. 🙂
* Last.fm labai cool dalykas. Be jo nebūčiau sužinojusi, kad yra ta grupė, kurios klausau jau antrą dieną. Torentai irgi nėr blogas dalykas. Ja ja ja, vagiu, piratauju, so what?

Aš esu mergina.
Aha, niekas tuo regis ir neabejoja. Vaikinai raudonai plaukų nedažo gi. Neapsiašaroja dėl mirusio kiškučio ir nepergyvena, kad yra stori.
Bet nu kartais aš pati pamirštu. Ne ne, mane vis dar traukia vyrai :))). Bet pamirštu, nes merginų nesuprantu. Nes aš niekada nejaučiau poreikio turėti krūvą padruškių, su kuriomis siaubčiau klubus, varinėčiau po soliariumus, šokčiau ant pagalvių pižamų vakarėliuose ir SVARBIAUSIA – pliurpčiau apie bernus. Nes mano pomėgiai ir potraukiai nemergaitiški, o laiką nuo vaikystės leisdama vyriškoje aplinkoje, perėmiau ir kai kuriuos jų požiūrio taškus.
Bet šis tas man neleidžia užsimiršti. Pvz.,
jeigu greitu laiku neprisipirksiu naujų šmutkių, tai man prasidės lomkės. O greitu laiko aš to ir nepadarysiu, nes gi krizė ten, ar kaip tas daiktas vadinasi, kur žmonės neturi pinigų, o jei turi, tai nešvaisto, nes nežino kada gaus algą ir t.t. Ir taip jau rytais viskas blogai, tai dar ir nėra ką apsirengt. Nu. Nu tikrai nėra. Kažkokos senienos šimtametės.
Paskutinį kartą batus pirkau spalio mėnesį. Tai kaip man jaustis? A?
Nėra kur tų dalykų dėt, bet o gal reikia buto didesnio? Ne?
Taip moteriškai blogai.
Bet meluoju.
Yra ir gerų dalykų. Va knygų tai tikrai nereikia. Netelpa, nebespėju skaityt. Net nebeišsirenkų ką skaityt, kai baigiu.
Nereikia man ir kosmetikos tonos – tingiu dažytis.
Nereikia man superpuodų – negaminu.
Nereikia man ir į kirpyklas.
Ir net daiktai, kurių užsinoriu, o užsinorėjusi nukeliauju pirkti, o nukeliavusi pamatau kainą, o pamačiusi kainą atsinoriu atgal – patys atkeliauja.
Tai turbūt viskas gerai.
Pasielgiau labai moteriškai ir pakeičiau nuotaiką. Nu nes gi nuotaikų kaita turi būt, ne? Kitaip nuobodu.

Ankstensi bernai manęs į mišką nesiveždavo. Dabar vežasi. Turbūt miesto parodyt. Ir gerai daro. Nes legalus tinginiavimas miške yra jėga.
Apledėjęs ežeras. Laužas. Maistas. Miegelis. Vėl maistas. Naktį dainuojantis ežeras. Baubliu mes jį pavadinome. Garsas lyg kas į butelį tuščią pustų. Smarkiai. Vargšas Baublys, klajoja po ežerą, kaip koks bomžas su tuščiu buteliu ir pučia. Kaip jam jaustis? Griūvančios metalinės žiurkės. Alus. Mėsytė. Kompanjonų vis pakurstomas laužas (va kartais visai gerai būt mergina ir pasinaudoti viena kita privilegija:) ).
Regis pagaliau išsimiegojau. Ne lovytėje – ant sniego. Po atviru dangumi. Šalia laužo. Pramerki akis – žvaigždėta žvaigždėta. Ir Baublys – baubia baubia.
Jėga.

Sėdi beždžionėlė. Suka rankenėlę. Ir šyyyyypsosi, šyyyyypsosi, kaip saulytė kokia.
O mes dirbam vardan kažko, ariam vardan kažko, ieškom prasmės. Rimtuma.
O ta rankenėlė beždžionėlei tai nieko nekainavo.
Šypsosi. Šypsosi.

Aš esu labai labai gera.
Tiesiog gerumo įsikūnijimas. Reikia pagalbos? Kreipkitės į Salomėją! Aš padėsiu suprasti, kad problemos nėra. Nebuvo. Ir iš vis mes visi neegzistuojame.
Aš esu labai labai gera. Nemušu kačiukų. Neerzinu šuniukų. Nelaistau gėlyčių. Ir iš vis niekam nekenkiu.
Labai labai gera. Verkiu kai sulaužau svetimas pypkes, nusimenu kai išbarstau arbatą po visą virtuvę, graužiuosi jei netyčia sugadinu zuikiui ausį.
Aš esu labai labai gera. Niekada nieko nekaltinu. Tik save. Jei man sako – blogai dirbi – tai aš kamputyje ir graužiuosi dėl to, kad blogai dirbu. Jei mane įžeidžia kas, tai aš pati sau pasipergyvenu, kad su netinkamais bendrauju. O kai išsisuku koją, tai tik pati kalta, kad vaikščiot nemoku. Jei darbe blogai – ne kiti kalti, o tai, kad nesusirandu kito. Ir dėl betvarkių namuose esu kalta tuo, kad tingiu susitvarkyt.
Aš esu labai labai gera. Nekvaršinu žmonėms galvos savo rūpesčiais, vidiniais demonais bei neišsenkančiais chaosais. Neverčiu jų mane suprasti, neprašau priimti.
Aš esu labai labai gera. Visiems leidžiu būti tokiais, kokie jie yra. Mano problemos jei nepatinka ar susitaikyt negaliu/nenoriu.
Aš esu labai labai gera. Beveik niekada nieko neprašau. Ypač pagalbos. Ir aš labai mėgstu duoti, dovanoti.
Aš tokia gera, kad net sunku tuo patikėti.
Bet.
Bet kaip Kentauriečiai sakytų: Tu xlwmv lhumvow udgmugw sruu nvvbuukjhhb ehpq, nybwgex qrftx lhqafohg nu nvcggex alvgv zcngwkrgmn.