Sustabdyta mintis man nepatinka. Jeigu aš galiu sukti lanką pagal laikrodžio rodyklę, reiškiasi turiu galėti ir prieš. Kažkuris smegenų pusrutulis atsisako taip daryti. Be jis tik mano viena dalis. O aš noriu. Todėl bandau. O lankas krenta žemėn. Vieną, antrą, trečią kartą. Kol suskamba durų skambutis ir kaimynė iš apačios apkaukia. -Malonu susipažint – sako bg jai nueint. Tenka pripažinti, kad piktoji teta (niekada nepamiršiu, kaip kažkurį ankstų sekmadienio rytą, apie 11 val, ji išvertė mane pižamuotą iš lovos, kad pasakytų, jog baigčiau galų gale tuos remontus, nes gręžiu, kalu ir iš viso ją užpyliau) teisi. Jau vidurnaktis.
Po pusvalandžio užsinoriu valgyt. Verdame kiaušus. Niam.
– Švystelk man druskos.
– Švystelt ar paduot?
– Švystelk.
Trečdalis druskos maišelio ant žemės, ant kojinių, ant…
Bet juokinga. Niekas nepuola tvarkyt. Valgom sau toliau. Kaip niekur nieko. Nes taip turi būt. Prašei – gavai.
Šypt… O aš vat laikrodžio rodyklės atgal pasukt tikrai nenorėčiau, net jei ir būtų galima.
Žiū taip bevaldydama savo mintis tuoj ir iš matricos išeisi. O druska ant žemės gerai turėjo atrodyt – kaip kokso krūvelė.