– Davai pamušk mane.
– Nea.
– Nu davai. Man reikia pasitreniruoti atmušimą.
– Nu ne, aš bijau, nenoriu užgaut, ne.
– Neužgausi, aš atremsiu, nu prašau.
– Aš agresyvi, nu, tikrai galiu užgaut.
– Oi oi kiek jau tai girdėjau…
Kalba eina apie smūgiavimą ir atrėmimą tonfomis. Linką tai įdėjau tik dėl to, kad gal yra tokių atsilikėlių kaip aš, kurie tik vakar pamatė, kaip tas daiktas atrodo.
Tai va. Nu ok.
Linksma.
Ir aš suprantu, kad prieš mane niekas ten labai nesirovė, didėlės jėgos nenaudojo ir šiaip neskriaudė. Bet na vistiek faina, kai tau besitrindamas sutrenktą žandikaulį sako:
– Esu sužavėtas.
– Kodėl gi?
– Tavo nesustabdomumu. Iš gležnos mergaitės niekas to nesitiki.
Kaži per kurį galą aš ten gležna. Laukinė – gatvėj augus.