Category: Asmeniškumai ir kiti nusišnekėjimai

Ak mielieji artimieji ir pažįstami… Šitame įraše galintys pasitaikyti personažai ar įvykiai yra išgalvoti ir bet koks sutapimas su realybe – nesąmonė.
O aš gi apie griovius. Apie tuos, kurių neperšokus negalima sakyti op. Arba tiksliau apie save. Esu žmogus, kuris anksčiau laiko nemėgsta girtis. Tikrai tikrai. Tai yra aš labai mėgstu girtis, bet tik tada, kai jau tikrai žinau kuo.
Štai tarkim išsinuomojom kadaise šitą butą. Jau išvakarėse man norėjosi apsiskelbti, kad jėga jėga jėga, kad pagaliau didelės palangės ir aukštos lubos ten ir panašiai. Bet gi ne. Sėdžiu burną užsiėmus ir laukiu kitos dienos. Kol gi raktus gausime, kol tai bus jau tikra tikra.
Sugalvojau tryliktus namus kolekcionuot. Gi jau pilnas folderis nuotraukų buvo. Galėjau rėkt ir šaukt. Bet ne ne ne! Sėdėjau ir tylėjau, kol nepadarė man galerijos ir tik tada gi pasigyriau. Nes nu galėjo gi ir nepadaryt, o ką tada – pliurpalė?
Patekau į “Panelę”. Kiek galėjau tiek tylėjau, kol straipsnis nepasirodė. Bent jau stengiausi. Bet buvo kas į kairę ir dešinę visiems pasakojo, tad nu kai jau visi ketvirtiniai žmonės žino, tai jau ir pirminius apšviečiau.
Lygiai taip pat ir su Eurovelo. Dar tiek kliūčių, bet visas pasaulis apie tai žino. Nors aš būčiau buvusi linkusi pasakyti “ei chebra, tai ryt po ryt jau išvarom, čiau, laukit žinių”. Nes dabar aš vis dar naudoju žodžius GAL, JEI, KAI. O jei?
Kodėl aš tokia? Todėl, kad man nepatinka būt nei melagei, nei pažadukei, nei tai kuri daug šneka, bet nieko nedaro.  Jau prisikalbėjau su batu. Ai kaip faina, ai kaip bus. O batas ir guli paskerstas kaži kur. Jau buvau prisišnekėjus su plaukais. Ai kaip jie bus ryži ai ai, bet po šiai dienai tokie nėra.
Taip. Aš tokia. Priėmė į darbą – kol nepasirašei sutarties – niekam nesakyk. Iškepei pyragą – kol kas neparagavo – neprisipažink, kad tavo. Sugalvojai projektą –  nepasakok visiems iš eilės, bent jau kol anas netapo apčiuopiamas. Arba bent jau nesakyk tiems žmonėms, kurie gyvenime dirba šaukliais. Aš ne slapukė. Aš pagyrūnė. Bet tikrai mėgstu girtis tuo ką padariau. Pvz., šiandien radau formą internete, kurią užpildžius turėtų padaryti (čia jau nuo manęs nepriklauso) Europos sveikatos draudimo kortelę. Ir nereikia niekur eiti 🙂

Vienoje Vilniaus vietoje pasijutau nužiūrinėjama. Mat gi ten susirinkę 40+ metų vyrai. Atrodė ims čiupinėti. Aha, ir tada jis man paaiškino, kad taip yra todėl, kad aš atitinku jų jaunystėje buvusi mados ir grožio idealą. Tokia nelabai kūda, bet dar ir ne dramblys, aptempta suknele iki kelių, gana atvira iškirpte. Na o dar ir raudoni plaukai. Tai todėl. Nes jaunesniems reikia griaučių. Su anom paprasčiau, nieko nevalgo, tad ir mamuto nereikalauja namo partempti. Et, vis tik mieliau būčiau griaučiai.
Taip pat sužinojau dar apie tą vyrų ir moterų priešpriešą apie kurią čia rašiau visai neseniai. Pasirodo vyrai nenori susilyginti su moterimis dėl paprastos priežasties. Mat jie visada viską daro tam, kad pasimatuotų by*iais. Turi gražesnę moterį, geresnį darbą, galingesnę mašiną ir t.t., vadinasi jo ilgesnis. O čia ateina boba, kuri turi dar geresnį darbą ir dar krūtesnę mašiną. Ir ką? Kuo ir kaip matuotis? Ne, lai bobos eina kojinių skalbt.
Dar gi man vis dar nuostabu, kad esu žvaigždė. Būnam vakarėlyje ir atvažiuoja žmonės kur “ką aš žinau kas jie tokie ir kodėl jie čia”. Na tai sveikinasi visi, rankas paduoda, susipažįsta jei reikia. Paduoda man ranką ir sako: “tu tai spėju Salomėja”. Nu laba diena. Aišku, kad Salomėja, ir jau ne pirmą kartą visi tai žino. Hip hip valio, kokia aš graži, protinga ir turtinga.

Galvoju, gal jau reiktų užsirašyti į Lochų planetos gyventojų kalbos kursus. Lochatronas suaktyvėjo. Lochų invazija tęsiasi. Ir taip kažkaip žiūriu, kad aš dažnai nesuprantu ką jie sako (nori pasakyti). Nelabai patogu.
Gal nuo rudens? Gal sudarom grupę? Bus pigiau.

Jau rašiau apie biblioteką. Šiandien vėl buvau. Niekaip nesuprantu, kaip galima sušikti tokią vietą. Juk faina eit į biblioteką. Ir viską ten… Nu bet ta bibliotekininkė tai ne-ga-liu! Ne-ga-liu.
Gal aš kalta, netolerantiška ir kitokia, bet… Nu nulindau į galutinę lentyną. Knisinėjuosi sau. O anoji šiaip knygas tvarkė. Ir tempia man ji knygas, siūlo: “Ponia Salomėja, noriu parekomenduoti šitą…”. Sakau ne. Sako, kodėl, labai labai gera, pabandykit. Ble. Nu!!!!!! Nu nenoriu. Ar tikrai kaži koks ten “Frančeskos vakarėlis”, kurį bando įkišt jau 3 kartą per metus, toooks geras? O jei ir geras, tai aš nenoriu nenoriu nenoriu. O aš sau tupiu ten gale, skaitau knygos nugarėlę ir ji vėl ateina ir sako: “O šitą ar skaitėt? Labai populiari!”. Ir kiša man “silva rerum”. Skaičiau skaičiau ir jau norėčiau rinktis pati…
Sakysit, kas man nepatinka? Paslaugi moteris ir visa kitą.  Bet ten aš einu dažnai. Visada išeinu su 4-5 knygomis, tad regis nepanašu, kad turėčiau problemų su išsirinkimu. Tą vakarėlį ji man kišo jau tada kai užsiregistravau. Dar suprasčiau, kad naujieną kokią. Dabar gi aš +- žinau kur kokios knygos ir pasiimsiu jei norėsiu.
O pabaigai užmušė: “prabalsuokit vaikų piešinių parodėlėje”.
Grįžus bg pasigyriau, kad mano nekenčiamų žmonių sąraše atsidūrė antras žmogus. Kaip per tiek metų, tai sakyčiau trumpas tas sąrašas.

Arba turi valios, arba ne. Arba tingi, arba ne. Būna tokia tingėjimo stadija, kai jau savęs nebegerbi. Nes nedarai to ką pažadi, nes nuvili žmones, nes po to tavimi tiesiog nebetiki.
Aš esu iš tų, kuriems reikia prisivertinėti. Pavyzdžiui, jau nuo kovo mėnesio prievartauju save keltis 9 valandą ryto. Nes aš galiu miegoti ir iki pietų. Prisiverčiu, nes reikia padaryt darbų. Atsikėlusi 9 ryto verčiu save pradėti iš karto dirbti. Leidžiu sau tik itin mažus nuklydimus į paštą, readerį (bet kadangi prenumeruoju labai mažai RSS, tai tebūna max 5, o vidutiniškai 0-2 nauji skaitalai) ir savo blogą. Prisivertinėju, nes puikiai žinau, kad jei nepradėsiu tada, tai diena bus nedarbinga. Tai yra aš skaitinėsiu darbui skirtą medžiagą, bet visus rašymus atidėsiu rytojui.
Aš prisivertinėju daryti savo “chaltūras”. Ir daryti jas ne paskutinę sekundę. Jei turiu atiduot pirmadienį, tai bent jau ketvirtadienį priverčiu padaryt save du trečdalius darbo. Bet noriu pasakyti, kad tikrai PRISIVERTINĖJU. Nes savęs negerbčiau jei tektų sakyt “sorry, patingėjau, padarysiu ryt”. Nors labai labai tingiu.
O dar yra prakeiktoji sritis, kur nuolatos naudoju prievartą: plauti indus ir tvarkyti namus. Niekada nesu to darius šiaip, nes nesunku, nes faina susitvarkyt, nes gražu ir miela. Tiesiog naudoju prievartą. Verčiu save.
O išsilyginti ką nors tai labai retai priverčiu save. Arba einu susiglamžiusi (dažniausiai), arba renkuosi kitą variantą.
Aš prisivertinėju skaityti, kai kurias knygas, kurias net aš pripažįstu geromis, tačiau na jos taip lėtai stumiasi, pvz., Gombrowicz’iaus “Kosmosas”. Nu įdomus tas rašymas, bet aš vistiek prisivertinėju, kad nepagriebčiau kokios tralalaikos.
O yra dalykų, kur nepavyksta. Nepavyksta prisiverst. Pvz., sportuot, laikytis dietos, cypaut, kaip visos mergos daro, rodyt savo emocijų tam tikrose vietose.  Kai studijavau, tai nepavyko man pažadinti susidomėjimo.
Taip vat ir gyvenam. Nežinau žmonių, kuriems nereiktų savęs prievartaut. Žinau tik tokių, kuri meluoja, kad nereikia. Ale nugi vistiek visiems tingisi, ar norisi pamiegot, ar dar kas…

Tik šast (pyst, op) ir nusileidom. Va.
O iš tikro buvo baisiau. Teoriškai tai užsidedi apraišus, įmaklini virvę į aštuntuką, jį prisegi prie karabino, dediesi pirštines, perlipi turėklą ir nusileidi apačioje. Vingiaparko tiltas nėra labai žemas.
Praktiškai tai dar garsiai kartoji: bijau bijau bijau (o tyliai tai kartoji dar daugiau ir įtikinamiu). Galiausiai įveiki persiropštimo per turėklą etapą ir vėl garsiai kartoji: aš bijau paleist turėklą, bijau, ojojoj. Nu tada, kai jau bijot nusibosta tai paimi ir nusileidi. Grįžti ir sakai: dar.
Tai va. Čia taip buvo man. Kiti bijojo kitais būdais. Bet buvo linksma.

Aš pasakiau nykštukams, kad jei nesuras/negrąžins mano šveicariško peiliuko, tai oi kaip skaudės.
Ir išėjau į miestą palikdama juos pagalvoti apie pateiktą informaciją.
Ir grįžusi radau pusę fantos buteliuko iš kažkur ir vieną prateriotą knygą. Bet ne peiliuką.
Jei norite išvengti skerdynių – apsidairykit, gal pas jus palikau ar ką. Nes nu bais gaila.

Visi žino, kad moterys turi būti geros mamos, žmonos ir guodėjos. Vyrai turi būti meistrai, medžiotojai ir saugotojai. Vyrai yra protingi ir paprasti, moterys yra kvailos ir intrigantės.
Ir štai citata iš knygos, kuri rašo apie 1855 metais vykusius įvykius. Citata neatsitiktinė, po to kai perskaičiau šitą knygą, vis dar daug galvoju, apie tai, kad niekas nepasikeitė, tik moterys tiki tuo, kad pasikeitė:

Tais laikais abi lytys ryškiai skyrėsi rūbais, elgsena, požiūriais ir laikysena. Net baldai ir kambariai  buvo skirstomi į “vyriškus” ir “moteriškus”: valgomasis buvo laikomas vyrišku, salonas – moterišku kambariu ir panašiai. Visa tai buvo grindžiama biologiniais “argumetais”.
“Negalima abejoti, – rašė Aleksandras Vokeris, – kas vyrui, pasižyminčiam sugebėjimu mąstyti, fizine jėga, kuria jis nebijo pasinaudoti, yra skirta būti globėju. Moteris, menkai tesugebanti protauti, silpna ir baikšti, pati reikalinga globos. Tad aišku, kad vyras valdo, o moteris paklūsta.”
Su nedidelėmis variacijomis šis argumentas buvo visur kartojamas. Moterys menkai tesugeba mąstyti, jos negali apskaičiuoti padarinių, jas valdo emocijos, ir todėl jų elgseną privalo griežtai kontroliuoti protingesnis ir šaltakraujiškesnis vyras.
Moterys buvo mokomos taip, kad dar labiau pajustų savo tariamą protinį atsilikimą. Gali būti, kad daugelis gerai išauklėtų moterų išties buvo panašios į tas kvailai besišypsančias ir kikenančias, patologiškai jautrias bukaprotes, kurių apstu Viktorijos laikų romanų puslapiuose. Vyras negalėjo tikėtis, kad žmona gerai jį supras. Mandelis Kraitonas skundėsi, esą “damos labai prastai tinka intelektualiniam bendravimui. Susidaro įspūdis, kad jos neturi įdomesnių minčių ar sumanymų, ir nors retkarčiais savimeilę pakutena mintis, kad gali jas šio to išmokyti, šis noras greitai išblėsta.”
M. Kraitonas “Didysis traukinio apiplėšimas”

Ir aš ne veltui nurašinėjau šitiek. O todėl, kad pailiustruočiau pasaulį. Toks koks jis yra. Jau įsivaizduoju, kaip man sako: tu perdedi, seniai jau viskas pasikeitė. Bet o argi? Ir iš kur tokie duomenys, kad pasikeitė? Taip, šiek tiek atsirado vyrų, kurie į moterį žiūri, kaip į draugą. Yra moterų, kuriems vyras yra partneris. Bet vos tik vyrui nepatinka moters sprendimas (pvz., prezidentės), tai ji yra išvadinama durna boba. Ir tiek. Ir visi supranta. Sako, nu negalantiška taip sakyti prieš visus, nu bet, nu bet, nu bet…  Vistiek gi vyrai ieško ką globoti, o moteris to globojančio, ypač pinigine, na bet kartais ir kitomis globos priemonėmis.
Šimtus kartų girdėjau pasakojimus, kai moterys sako: “taigi jis vyras, taigi tegu manimi rūpinasi”, arba “kodėl aš turiu pirkti plytelių klijus, aš čia nieko nesuprantu, tegu vyras perka.” O jei vyras veterinaras? Tai jau savaime apie plytelių klijus žino? Tiesiog gimdamas sužinojo?
Jei moteriai užeina isterija, sakoma: “ak visos moterys tokios, praeis”. Jei vyrui užeina isterija, tai jau kažkas nenormalaus, rimto, nesuprantamo, į tai reikia įsigilinti, paguosti ir suprasti.
Jei vyras gatvėje duoda replikuojančiam chamui į galvą – jis gynėjas ir šaunuolis. Jei moteris išbes akis ją užkabinusiai kalei –  čia tik moteriškas pavydas, psichozė ir nervų nevaldymas.
Vyras, kuris turi bjaurių charakterio bruožų yra paliekamas. Susiranda kitų moterų – tai pasikartoja. Ir tada sakoma, ak kaip jam nesiseka, vis kažkokios ne tokios pasitaiko, visos jos vienodos…
Moteris, kurią palieka vyrai dėl jos nesugyvenamumo yra apkalbama, kaip netinkama. Nugi ne veltui ją palieka. Vadinasi yra kažkokia bėda.
Moteris nepriimama į atsakingas pareigas, slapta (nes viešai gi taip negalima) motyvuojant tuo, kad jai bus pms, ši bus emociškai nestabili ir pan. Nors galėtų išrašyt kontraceptinių tablečių ir bėda baigta 🙂
Ar aš kalbu, kaip feministė? Nuskriausta moteris, kurios nevertina vyrai? Turbūt pasirinkau tokią rolę šiame įraše. Nes savo asmeniniame gyvenime aš tai nuignoruoju. Aš niekada (išskyrus tokiose diskusijose, kur kartais specialiai atstovauju vieną pusę, o kartais kitą) nesu sakius vyrui, kad tai ką jis iškrėtė yra tiesiog “vyriška”. Taip aš sakau, kad spalvotumas būdingas paukščiams patinėliams. Bet pamačiusi spalvotą man nežinomos veislės paukštį nesakau, ak, taigi čia patinėlis. Mat papūgos, kanarėlės ir dar šimtai man nežinomų rūšių nelabai atitinka tokį skirstymą.
Negaliu sakyti visi fizikai, kažkokie keisti, nes mačiau ir kitokių.
Todėl aš renkuosi man mieliausią būdą. Žmones vertinti pagal jiems būdingas savybės. O šitaip mėgsta sakyti Linas ir Andrius (o ne, vyrai taip sako, nes Linas ir Andrius yra vyrai). Šitą kvailą savybę turi Ona ir Birutė (o ne, nu tos moterys turi tokių kvailų savybių, nes Ona ir Birutė moterys).
Lygiai taip pat ir kitose tolerantiškumo srityse. Aš negaliu sakyt, kad toleruoju ar netoleruoju homoseksualų. Bet galėčiau pasakyti, kad negaliu pakęsti Miko, kuris yra homoseksualus (o ne nekečiu gėjų nes Mikas toks). Ir man labai patinka Vaidas, kuris irgi yra homoseksualus (o ne, oi kaip man patinka gėjai, nes man patinka Vaidas).
Viską galima taikyti ir seniems, jauniems, pagal tautybę (pvz., žydai), plaukų spalvą (ar blondinės kvailos, nes mano pažįstama blondinė A yra kvaila?), o raudonplaukės protingos (nes aš pati protingiausia)?
Bet, kad ir kaip aš besistengčiau gyventi, ugdyti savo vertybes, jas taikyti, vistiek niekur nedingsiu nuo to, kad pasaulis yra toks, kaip citatoje.

Skambučiai į duris atveda visokių keistų personų.
Tai kaži kokia bobelė ieško Aldutės. Nes ji čia tikrai gyvena.
Tai policijai ko nors reikia.
Tai bulvių kas nors siūlo.
Tai šeši litai ateina. Tiesa, dabar manęs jau ne šešių litų prašo, o klausia ar vyras namie.
Tai skirtingi žmonės, skirtingomis dienomis ieško namo pirmininko.
Šiandien ryte apsilankė dėdė, kuris klausė ar neturiu rūsio raktų (jis matyt ir buvo pavogęs šaltą vandenį).
O ką tik pasimetęs vyrukas klausė ar čia tokios (gretimos) gatvės, tokio namo,  toks (toks pats kaip mūsų numeris) butas. Po to bandė išklausinėt, kaip į tą namą patekt, tarsi aš esu ta, kuri viską žino.
O duris aš atidarau. Neklauskit kodėl. Pati žinau, kad durna, bet man pvz., ne taip baisu, kaip atsiliept telefonu, kai skambina nežinomas numeris. O atidariusi dažniausiai susigriebiu, kad tesu su naktiniais, o dar ir katę gaudau pro duris jau uostinėjančią.
Nieko nepadarysi.

Jau daugiau nei metai prabėgo nuo tada, kai svarsčiau ką aš veikiu naktimis. Ir viskas kaip geram (blogam) filme. Superherojė atsistatydina iš pareigų. Ima gyventi ramų, šeimyninį gyvenimą. Gamina valgyti, mezga megztinius, ado kojines. Ir šast, pasaulyje nutinka kas nors tokio, dėl ko vėl tenka traukti savo super aprangą ir lėkti jo gelbėti (griauti).
Nes o kaip kitaip paaiškinti tai, kad vakar nieko ypatingo kaip ir neveikiau, o šiandien skauda viską. Ypač kojas. Rankos apibrozdintos, ant šlaunies dideliausia mėlynė.  Et tos sutrylikinusios asmenybės.