Category: Asmeniškumai ir kiti nusišnekėjimai

Ak! Kaip smagu! Pirmą kartą buvau Oze! Net kokių 15 min! Keliavom į optiką! Kaip smagu, kad parduotuvėse yra žemėlapiai! Iš karto žinai kur eiti! Bet, kaip keista, kad jie aukštyn kojom!
O dar buvau Akropolyje! Gal net pusvalandį! Ermitaže! Pirkom dujų! Ir atšvaitų!  Ak!

Taigi mieli Lietuvos žmonės, turiu jums klausimą. Ar yra koks nors skirtumas tarp knygų skaitymo ir televizoriaus žiūrėjimo.
Aš kaip turėdama hobį – televiziją… bet nežiūrėjus jos jau kelis metus, bet gi skaitanti tokia, jau žiojausi sakyti, kad tikrai tikrai yra tas skirtumas. Bet. Po to nutilau. Jei toks klausimas yra, vadinasi yra ir abejonė. Sėdintis kampe ir skaitantis knygą žmogus, veikia iš esmės tą patį, ką ir tas kur sėdi ir žiūri teliką. Ar vis gi ne? Gal kas nors man kvailai padės atsirinkti kaip čia yra? Yra koks nors skirtumas ar ne? Jei yra tai koks?

Skaitinėjau senesnius įrašus. Dviejų metų senumo. 2008 rugpjūčio – gruodžio. Skaitnėjau ją, tą Salomėją, kuri gyveno prieš 2 metus. Bandžiau suprasti kokia ji buvo. Vieniša, ciniška. Dažnai paverkšlendavo: bijau rašyt, bet ai parašysiu, jei nori lai įsižeidžia. Ieškanti savęs ir laimės. Prisipažįstanti, kad neretai neišeina iš namų nuo penktadienio vakaro iki pirmadienio ryto. Tokia vat. Ji. Nuobodžiaujanti. Ieškanti nuotykio.
Iš dar seniau. Visada savimi nepasitikinti, šiek tiek arogantiška (taip taip, apsauga). Piešianti priešokiais, kas pora metų po porą trejetą paveikslų. Irgi nuobodžiaujanti. Irgi ieškanti nuotykio.
Kokia dabar? Vėl namisėda, vėl nepasitikinti, vėl kurianti tik priešokiais. Vėl nuobodžiaujanti ir ieškanti nuotykio.
Arba aš esu tokia. Arba toks mano įvaizdis, kuris nekinta.
Kadaise pažinojau žmogų, kuris turėjo susikurtą kaukę. Visiems skirtingą. Ir labai išsigando, kai skirtingų jo aplinkų žmonės atsirado vienoje.
Kadaise pažinojau ir žmogų, kuris net kvepėjo nuotykiais. Dabar to žmogaus nebėra. a.a.
Ak, kodėl negaliu pasenti ir man viso to trūksta. Baisiausia kas gali nutikti gyvenime yra tai ir tai. Užtat aš ir atsibundu ištikta panikos.
Pafantazuokit 🙂

Kodėl aš apie tai: nes feisbuke ką tik viena neseniai ištekėjusi pažįstama paklausė manęs ar dar neištekėjau. Pasirodo ji nežinojo, kad aš jau buvau tai padariusi. O kai pasakiau, kad nesiruošiu to daugiau daryti, tai pradėjo sakyti, kad nugi nereikia taip nusivilt, kad nu sutiksiu dar ką nors ir pan. Nu tokie ale paguodos žodeliukai. Tai va nusprendžiau visiems papasakot ką aš galvoju apie šventą mirties testamentą, oi tai yra santuokos sakramentą.
Taigi va.  Iš pradžių galiu pasakyti, kad aš kartas nuo karto paerzinu savo bg, bet tokį savo elgesį galiu paaiškint, tik kaip tų mažų šuniukų lojimą. Loja loja, o kai reali grėsmė – į krūmus. Taip ir aš, galiu pasakot kokią suknelę vilkčiausi ar kaip šukuočiausi, tik tol, kol esu tikra, kad taip nebus. Jei iškiltų pavojus – greičiausiai iš mano žodyno išsitrintų žodelis “vestuvės”, kad ginkvel niekas nė neužsimintų.
Mat kai aš buvau ištekėjusi man baisiai nepatiko žodis žmona. Nu tikrai. Einam į kokį tūsą, kurį organizuoja jo bendradarbiai ar draugai. Jis sako: “ateisiu su žmona”. Nu absurdas. Iš karto atrodo, kaip su pikta boba, kuri niekur neišleidžia :). Bet čia smulkmenos.
Dar aš neketinu keisti savo pavardės. O antrą kartą ištekėjus būtų keistoka nešioti pirmo vyro pavardę. O ir su žiedais kaip? Du vestuviniai nei šiaip, nei taip. O pirmasis man mielas tuo, kad pavyko pigiai rast kas pagamina, taip pat darytas iš mano mylimiausios mokytojos (kurios dėka aš apskritai RAŠAU) auksinių dantų :))))).
Daugelis merginų nori tekėti vien dėl gražių nuotraukų – aš gi esu nefotogeniška baisiai, o ir pavaidinau jau tame cirkelyje: dabar pritūpk, dabar apsikabinkit, dabar pasibučiuokit.
Ir aš iš tų, kurie mano, kad santuoka nieko nekeičia. Štai kiti, net artimi žmonės mano, kad keičia. Kad tarkim susituokus, dažnai nustojama stengtis. Arba moteris pagaliau pasijaučia “pasiekusi tikslą” ir smarkiai pasikeičia. Arba jis galvoja “na dabar tai jau ji mano” ir tikėdamas, kad niekur nepabėgs – pats nebesistengia. Tai va. Aš taip nemanau. Išbandžiau. Niekas nesikeičia. Jei buvo kokių nors abejonių prieš tai, tai nė parašai jų nepanaikina. Trūkumai nedingsta, o žmonės apskritai smarkiai nesikeičia. Ir aš visiškai nesu nusivylusi santuoka. Gera man ji buvo. Vestuvės linksmos, šiaip darniai gyvenom. Todėl negalima sakyt, kad nusvilau ir uoj uoj nebelipsiu į tą katilą.
Nelipsiu todėl, kad nemanau, kad kam pavyktų mane “supančioti” :). Nebent jau labai geras sąlygas pasiūlytų (nei su materialine gerove, nei su besąlygiška meile, sąlygų prašau nesieti) :)) Šiaip be gražios suknelės, pavardės ir “visuomeninio statuso” aš nematau jokių argumentų UŽ. Už nesantuokinį seksą nebesmerkia, Veronikos nebesiskandina, pavardę galima pasikeist į tą su galūne -ė, jei jau didelė senmergystės baimė. Milijonai pavyzdžių, kaip darniai žmonės nugyvena iki senatvės ir nesusituokę. Yra dar tokių, kurie sako, kad susituokus sunkiau išeit. Nu kad ne. Sunkumas priklauso nuo to kiek sveria tavo daiktai.
Nėra UŽ.
Neturėjau argumentų ir aną kartą.

Šį kartą nusprendėm išmėginti Kauno Trijų Mergelių (dar vadinamą Panemunės) tiltą. Išsirinkom pačią bjauriausią dieną. Tai yra tokią, kai šalta ir lyja, ir lyja, ir šalta. O visi tai aišku pripratę prie režimo “ojojojoj kaip karšta…”, tad su apranga nepersistengėme.
Tad nukakome į miestą, kuriame irgi galima gyventi ir kuris turi tikrai aukštą tiltą. Asmeninis mano nusileidimas buvo man įdomus tuo, kad ant turėklų stovėjau gerokai trumpiau nei aną sykį Vingio parke. Ta prasme greičiau pasileidau ir nusileidau. Įdomybė tame, kad buvo jau gerokai sutemę, ir kai leidausi paskutinį kartą, tai girdžiu iš viršaus: “viskas gerai? Šį kartą lėtai leidies”. Aha, sakau, tai kad žemės nesimato. Net visiškai prie jos priartėjus. O nusileidus vėl girdžiu “gerai? Nes visai tavęs nematau”. Gerai gerai, tik tamsoj bandau sugraibyt karabus, nuimt aštunkę, prūsiką atrišt ir pirštinių nepamest :). O jau vistiek labiau įsiminė ne pats lipimas, kiek tai, kad šalta labai buvo.
O mėlynių šį kartą neturiu. Mat turėklas to tilto svetingesnis. Nors per jį perlipti vistiek yra labai baisu. Va.

Tai va. Vis ruošiamės ir kalbam ir vis nusistumia mūs šaunioji kelionė. Todėl nutarėm paskirti tikslią datą. Jei nepavyks iki tada susiruošt – nevažiuosim visai. Todėl burkit, kad pavyktų. O ta data yra rugsėjo pirmoji. Tiesa gali kiek pasikoreguoti dėl keltų bilietų, tačiau iki jos susiruošt būtina.
Tai kas gi per kelionė? Planas pasiekti Paryžių, o jei bus laiko tai dar ir Prahą. Kelionės būdas – savadarbiais dviračiais. Dviračius bg jau gamina, o ir aš kartais ką nors palaikau virina ir visai ne kartais palaikau morališkai viską.
Kokie mano lūkesčiai? Patikrint savo galimybes. Kaip žinia, aš esu fizinė tinginė, nesportuoju, daug bambu ir amžinai viską tingiu. Todėl numinti tiek kilometrų yra rimtas iššūkis. Ir ne tik fiziškai. Morališkai taip pat. Aš noriu, kad būtų linksma. Noriu mėgautis tuo, kad pagaliau važiuosiu į tikrą užsienį :). Nenoriu būt surūgusi dėl to, kad ne-be-ga-liu… Turiu vilčių, kad pamatysim ką nors įdomaus, kad nusifotkinsiu tryliktų namų. Ir kaip jau minėjau, tikiuosi, kad tiesiog bus smagu.
Kas jau padaryta? Išsiimta sveikatos draudimo kortelė. Pasiūti hamakai. Nusipirkau bent vienus batus, nors treningų dar neradau tinkamų.  Nusipirkom racijas, kad būtų galima pleptelėti važiuojant.
Liko dar daug: iš tikro tai dviračiai ir bilietai. Nes visa kitą, galima susiruošt per dieną.
Taip pat tikiuosi, kad Europa yra draugiška internautams. Mat ketinu kas tris dienas kiek padirbėti. Nes gi būdama bedarbė negaliu pasiimti atostogų (o tiems, kurie mano, kad dirbantis bedarbis yra nelegalas ir pan, pasakysiu, kad esat riboti, nes aš esu visiška legalė). Be to gi norėsis ir jums ką nors gero parašyti.
Aha, kam įdomus tikslesnis planas, tai jis maždaug toks:
Kylis – Hamburgas — Tamstedt  – Bremen – Cloppenburg – Nordhorn – Hengelo – Nijmegen  – Breda – Antwerpen – Brussels  – Bavay  – Noyon  – Senlis  – Paris – Montmirail – L’epine  – Verdun – Metz – Sareguemines – Primasens – Landau – Manheim – Frankfurt (namo iš čia arba toliau priklausomai nuo laiko ir jėgų) –  Wurtzburg – Erlangen – Wernberg-Koblitz –  Plzen – Praha (namo).
Jei kas nors gyvena šiuose miestuose ir nori du keliautojus “išgelbėt” nuo hamakų, tai yra priglaust – pasiūlymus išklausom.
Tai kol kas tiek, apie tą garsią kelionę.
P.S. Na taip, kai aš jau pradedu garsiai apie ką nors kalbėti, reiškiasi imu tuo tikėti, nu…

Vieta: pas mus.
Žmonių: 10.
Alaus: ai…
Picos: kokie 4-5 kepimai.
Ne į temą. Picvakaris sutampa su išleistuvėmis. Išleistuvės sutampa su Europos sveikatos draudimo kortelės išsiėmimu. Ant kortelės nė vieno ne lietuviško žodžio. Ar koks Vokietijos gydytojas tikrai žinos su kuo ja valgyt? Tikiuosi neprireiks. Miau.

Gyvenimo pastebėjimai. Iš forumų, iš komentatorių, iš kasdienybės.
Dialogai:
-Dizaineriai sako, kad taip negalima rengtis.
-Ir kokie dizaineriai taip sako?
-Visi.
-Gal galima konkrečiau? Šaltinį, kur ir kada tai buvo pasakyta, bent jau pavardę.
-Tai nieko nepakeis.
-Bet jūs argumentuokite savo pasakymą jei jau taip pasakėte.
-Ai, naudokitės google, vištos!
-Mokslininkai ištyrė, kad…
-Atsiprašau, o čia oficialus tyrimas?
-Na tai turbūt.
-O kur jį galima rasti, paskaityti informacijos?
-Nežinau, aš kažkur internete skaičiau.
-Tu nevertini mano pastangų.
-Kokių konkrečiai?
-Ai
-Nu ne ai, kokių konkrečiai pastangų nevertinu.
-Nesvarbu. Koks skirtumas.
-Šita iliustracija bloga, surask kitą.
-Kokią konkrečiai?
-Nežinau, tinkamesnę.
-O tai kodėl šita bloga?
-Tiesiog netinka, man nepatinka, nu netingėk paieškot.
-O tai bent orientacijai, ką ji turi vaizduot?
-Nežinau. Pagalvok. Šita netinka.
-Kodėl pyksti?
– …
-Šiaip nuotaikos nėra?
– …
-Aš padariau ką nors?
– …
-Tai pasakyk jei kas netaip, nu…
– …
-Tau nepatinka juodi batai.
-Iš kur čia ištraukei?
-Sakei kažkada.
-Kur kada, ką tiksliai?
-Ai, nepamenu.
Tokie dialogai varo į neviltį. Kai kurie jų skaudina. Darbinėje aplinkoje – žemina. Ar verčia jaustis kvailesniu nežiniuku. Tokių dialogų daug. Ir jie nepadeda gyventi. O juk viskas gali tapti paprasčiau. Jei tyli – reiškia nėra ko pasakyti, jei nesvarbu – reiškia nėra ko į tai gilintis, jei nepamena – vadinasi to nebuvo, o jei neranda argumentų ir šaltinių informacijai pagrįsti – tai netiesa. Jei negali konstruktyviai kritikuoti – nepersistenk tada taisydamas klaidas, kurios nėra klaidos.  Bet lieka dar tie jautrūs žmonės.

Tempiu glėbį naujų batų = 4 poros per abu šiandien. O nuotaika pasitaisius pasitaisius. Ogi dar davė maksima kosminių rutuliukų. Jėga. Nors nežinau kam kodėl ir ką veikti su jais bet vistiek jėga. Rabarbariniai balandėliai taip pat prilyginami dieviškam gėriui. O šitas karštis alina alina, bet kaip pagalvoju, kad jau tuoj tuoj baigsis – liūdna. Alus alaus alui. Beje, humanos išlepino. Man pirkti ką nors daugiau nei už 10 lt jau yra brangu. Reziumuojant: 10% mano rūbų (batai, striukės) kainavo 50 – 150 lt. 20% – 30-49Lt, 30% – 17-29Lt, o likę iki 17 lt, dažniausiai 5-12Lt. O kas dar sakė, kad Lietuvoje rengtis brangu?

Štai vakar begeriant alų (o kaip gi kitaip?) ir nuo lietaus besislepiant griuvėsiuose (o ką?) išsidiskutavom apie tradicijas. Tiksliau apie krikštynas.
Ir aš tik iš smalsumo, be jokio noro kritikuot, noriu paklausti ar krikštytumėt savo vaikus? Bet klausiu ne visų. Klausiu tik tų, kurie su bažnyčia nieko bendro turėti nenori, į ją vaikšto tik laidotuvių ar panašių apeigų būtinybės priversti ir panašiai.
Nes aš tarkim neįsivaizduoju, kam reikia kažką krikštyti jei nesi tikintis ir tikrai nepropaguoji katalikybės.
Buvo visokių variantų. Tarkim dėl tradicijų. Čia iš karto pamačiau daug prieštaros. Pvz., žmonės gyvena nesusituokia (pamina tam tikrą tradiciją), neina į bažnyčia net per didžias šventes (vėl pamina nuo seno gają tradiciją), tačiau krikštynos vat svarbios.
Sulaukiau ir logiško atsakymo. Dėl tų, kuriems tai svarbu. Pvz., močiučių, diedukų, mamų… Atsakymas priimtinas man, kaip žmogui, bet nepriimtinas man, kaip Salomėjai. Nes man tai kvepia lengvuoju keliu: ai dėl šventos ramybės…
Aš pati esu krikštė. Ir gan didelė – 9 metų. Bet man tai tebuvo gražios suknytės apsivilkimas ir dovanų gavimas. Dabar man tai nereiškia nieko. Įtariu nereikš ir tiems kūdikėliams. Tai kodėl gi vis tik yra tas visuotinis cirkas? Kaip jau minėjau, klausimas tik tiems, kurie save laiko netikinčiais, nes prie tikinčių aš nesikabinėju, tai jų tradicija, jie tame mato prasmę ir pan. Tai kaip?
P.S. O vakar pagalvojau. O kodėl Ieva laikoma tokia bloga dėl to obuolio? Juk įprasta moteriai sakyt “duok vakarienę”. Dar įprasčiau laukti, kol ji pasakys “brangusis, sėsk prie stalo”. Na tai davė Adomui obuolį. Uždraustas. O tai beveik tas pats, kas alaus atkimšo. Tai kas blogai?