Šį kartą nusprendėm išmėginti Kauno Trijų Mergelių (dar vadinamą Panemunės) tiltą. Išsirinkom pačią bjauriausią dieną. Tai yra tokią, kai šalta ir lyja, ir lyja, ir šalta. O visi tai aišku pripratę prie režimo “ojojojoj kaip karšta…”, tad su apranga nepersistengėme.
Tad nukakome į miestą, kuriame irgi galima gyventi ir kuris turi tikrai aukštą tiltą. Asmeninis mano nusileidimas buvo man įdomus tuo, kad ant turėklų stovėjau gerokai trumpiau nei aną sykį Vingio parke. Ta prasme greičiau pasileidau ir nusileidau. Įdomybė tame, kad buvo jau gerokai sutemę, ir kai leidausi paskutinį kartą, tai girdžiu iš viršaus: “viskas gerai? Šį kartą lėtai leidies”. Aha, sakau, tai kad žemės nesimato. Net visiškai prie jos priartėjus. O nusileidus vėl girdžiu “gerai? Nes visai tavęs nematau”. Gerai gerai, tik tamsoj bandau sugraibyt karabus, nuimt aštunkę, prūsiką atrišt ir pirštinių nepamest :). O jau vistiek labiau įsiminė ne pats lipimas, kiek tai, kad šalta labai buvo.
O mėlynių šį kartą neturiu. Mat turėklas to tilto svetingesnis. Nors per jį perlipti vistiek yra labai baisu. Va.