Labas,
ar laiku gauni mano laiškus? Ar juos skaitai, o gal tik pasidedi į lentynėlę ateičiai. Toms niekados dienoms, kai supsies senatvės krėsle, rūkysi dietinę pypkę ir skaitysi mano sapaliones. Ir būsi piktas burbantis Tas Kuris Skaito Laiškus. Ir niekas jau nedrįs tavęs kritikuoti. Čia aš mąsčiau apie tai, kad labiausiai žeidžia artimų ir svarbių žmonių žodžiai. Kodėl? Todėl, kad mes suvokiame, kad tik jie vieni sako tiesą, ir kad jiems yra labai sunku ją rėžti. Kad jie daug galvoja, kaip ir ką pasakyt, net ir žinodami, kad žeis, kad patys kentės. Juk nuo svetimų mes turim savo sienas. Ginklus atkišę nykštukai neleidžia imti į galvą daugelio dalykų. Ak, na ir kas, kad svetima merga pasakė, kad man jau reikia kirptis. Ji iš pikto džiaugsmo. O štai savas… Savas apmąsto, pakramto, išdrįsta ir gauna per nagus. Taip, artimiausieji skaudina. Bet dažniausiai tik jie ir turi priežastį taip daryti.
Beje, aš čia staigiai pakeisiu temą. O tu esi kada nors gavęs dovanų… kavos… Na ne kokios nors ten super duper brangios, dovaninės, atvežtos iš kažkur. O tiesiog kavos. Jakobos, paulig, lavaza, bet ko? Man vis dar keista, kad šiais laikais kava vis dar įeina į senamadiškas dovanėles: butelis, saldainių dėžė, kava. Aš puikiai suprantu iš kur tai ir iš kada. Bet na, gi seniau nebuvo ir tarkime pelėsinio sūrio. Nebuvo tarkime ir jogurtų, nebuvo net ir alyvuogių aliejaus. Bet štai tie dalykai vis dėl to nėra nešami mokytojams, gydytojams, šiaip, kaip simbolinės dovanos. Kodėl ta kava tokia gaji? Ypač tas žalias Jakobs? Gal tu man pasakysi?
O kol kas,
S.