Category: Asmeniškumai ir kiti nusišnekėjimai

Mažos rajono pasakėlės

Eisiu į kirpyklą.
1. Ta iš lygiagrečios gatvės, kurioje jau esu buvus. Ne, sako. Ne šiandien. Galiu užrašyt kitai dienai. Ne, sakau. Noriu šiandien. Labai noriu.
2. Ta iš to pastato, kur priešais ikiuką. Ne, sako.  Viskas užimta.
3. Iš mūsų gatvės. Ta kur prie kažkokios fotoskudurynoparduotuvės. Ne, sako. Aš užimta, o kolegė bus tik vakare.
4. Iš lygiagrečios gatvės, kur prie sporto klubo. Sako, gali ateit trečią (buvo pusė dviejų). Jess, galvoju.
Laiko yra. Spaudos kioske nusiperku 20 pašto ženklų po dukempenkis. Užeinu į humaną. Nueinu į pegasą. Čia mane ir pričiupo. Niekas neįspėjo, kad išpardavimas. Su 4 knygom pareinu namo, paplepu su bg ir nueinu kirptis. Apkirpo ir uždavė namų darbų: nusidažyti.
Dabar štai sėdžiu dažais ištepta galva ir rašau 🙂

Nuosavomis kojomis

Atminti iš Hamburgo iki Paryžiaus man yra daug. Kai žvilgteliu į žemėlapį – irgi solidu. Keturios savaitės gryno oro, sporto ir visokių naktų po dangumi.
Koks tas Paryžius? Šiukšlinas. Žmonių daug daug. Mašinų dar daugiau. Dviratininkų labai mažai. Daug kur labai smirdi. Net Mc tulikiuose per šiukšles sunku rasti klozetą.
O prasikasus: gražu, savita, romantiška. Žmonės stilingi, įvairūs. Pastatai pasigėrėtini. Maistas puikus (kiek teko ragauti). Gera kelionę užbaigti čia.

Stabtelėjimas

Suskaičiavau, kad mes jau 18 parų miegam lauke “tentą pasikloji, kitu užsikloji” principu. Buvo ir erkių, ir lietaus, ir akmenų po šonu. Jau ėmiau juokauti, kad kai grįšim turbūt bus šalta, o šildymas neįjungtas dar. Bet tai nebus ko zyst. Nu ką, nu… Striukę apsivelki ir eini miegot, bet nors nelyja ir šilto vandens yra. Mat sunku jau ir suskaičiuoti kiek dienų be dušo. Gerai, kad nors skalbyklos pakeliui pasitaiko. Sunaudojam kas rytą krūvą drėgnų servetėlių. Krūvą – tiesiogine ta žodžio prasme. Nu nėra kempingų pakeliui jau seniai. Plaukus kiekvieną rytą suku, maigau, pinu, kad tik kuo padoriau atrodytų. Bet šiaip savijauta gera. Dabar keliaujam tokiu keliu, kur visi ruošiasi užvažiuoti ant galvos ir apskritai dviratininkas tai ne eismo dalyvis. Apsidairė lįsdamas iš šalutinio – mašinų nėra – ir lekia. Nesvarbu, kad jau esi jam ant galvos (už pusmetrio). Būna ir pas mus tokių, bet čia ne tie, kur būna, čia visi tokie. Baigia išblėsti vokiškasis įspūdis, kur dar tu už 100 metrų, o jis atgal parieda, nes mol kyštelėjo buferį į taką.
Maistas brangsta. Jei pradėjom už 0,5 kg konservais po 0,80-1,20 euro, tai dabar jau beveik tokie pat kainuoja 2,50-4 eurus. Nieko. Kaip nors. Minam minam minam. Ai tiesa, pamenu kai pradėjom Vokietijoje, aš neįvažiuodavau į įkalnes, o kai įvažiuodavau, tai po to iš manęs naudos mažai būdavo. Dabar jau išeina užsikapanoti. Nu nebent jau labai statu ir eismas didelis – tada išsigąstu. Žodžiu kojos jau geriau veikia.
Tai tiek tų naujienų. Kitos – eurovelo.lt . Laikykitės.

Gerai. Pasipasakokim

Esmi Briuselyje. Interneto kavinėje. Čia problemos kitos nei Vokietijoje. Lt raidėmis susitvarkyti padeda ano įrašo komentatoriaus pasiūlytas įrankis. Su prancūzišku kompiuteriu draugauju pasitelkdama nuojauta.
Bet čia azerty klaviatūra. Cha Cha – prisiminkime rinkimą vienu pirštu.
Briuselis purvinas. Daug šiukšlių. Baltųjų mažuma. Miestas didelis. Gana dailus. Belgijoje šilta. Virš 20 laipsnių. Nebereikia Nyderlanduose pirktų pirštinyčių.
Briuselio parkuose miegeliui vietos neradome. Emėm kraštą prie magistralės. Miegojom gerai. Mcdnld tualetai mokami. Internetas yra, bet labai lėtas. Ir nėra rozečių. Tai kas iš jo?
Kelionė vis dar patinka. Tai tiek.

Šiek tiek kelionės

Taip mieli vaikai. Rašau viską į raudoną sąsiuvinį  (su Emily the Strange), raudona spalva. Rašau. Ir kai parsirasim, viską jums perrašysiu. O kol kas. Vokietija labai patiko. Bet neturi interneto. Cha cha, dirbinėjau interneto cafe kopijuodama lt raides iš delfio.
Olandija nelabai patiko. Bet turi internetą. Bent jau makdonalde. O šiaip labai labai smagu. Nors nuotraukose atrodau, kaip meškinas (nuo storų džemperių ir lietpalčių), jaučiuosi sustiprėjusi. Tiesa – plaukai kenčia. Nuolat drėgni ir surišti.
Pasaulis gražus. Kelionė iš tų tikrų, kur sutinki įvairių žmonių ir patiri nuotykių. Įdomiau nei savaitė Turkijos viešbutyje ne?
Jau 11 naktų lauke. Nė vienos po stogu. Ai, meluoju, dvyliktoji arba pirmoji – kelte, ant žemės, po keleivių kojomis. Taip taip. Net be palapinės.  Iš tų 11 tik dvi legalios – kempinge. Vardan dušo. Kitos gi – pakelėse ir miestų (Kylio, Hamburgo, Bremeno) parkuose. Tuose tikruose. Su nupjauta žolyte. Keliaujam toliau. O smagiausia, kad visas pasaulio laikas mūsų. Kitutė saugiai įtaisyta ir grįžti tiesiog nebūtina. Pinigai? Štai prisėdau makdake ir šiek tiek uždirbau. Jausmas nerealus. Trauksim toliau. O tikslesni įspūdžiai ir nuotraukos tai čia. Kai tik yra laiko.

Rudenėja

Kol nupėdinau iki Goštauto gatvės, tai prisiklausiau visokių kalbų… Už nugaros einanti studentija aptarinėja tvarkaraščius, bendrabučius, draugus. Kiek daug suvalkietukų ir žemaitukų. Su tuo žaviu dar nenušlifuotu akcentu.
Parduotuvėje jaunuoliai perka: kempines, dantų šepetukus, alų, čipsus. Kuriasi naujuose namuose? Buitiniai reikmenys ir maistas.
Aikštelėse vėl nebėra vietos. O mano laikais tikrai tiek studentų nebuvo ratuoti…