Skaitinėjau senesnius įrašus. Dviejų metų senumo. 2008 rugpjūčio – gruodžio. Skaitnėjau ją, tą Salomėją, kuri gyveno prieš 2 metus. Bandžiau suprasti kokia ji buvo. Vieniša, ciniška. Dažnai paverkšlendavo: bijau rašyt, bet ai parašysiu, jei nori lai įsižeidžia. Ieškanti savęs ir laimės. Prisipažįstanti, kad neretai neišeina iš namų nuo penktadienio vakaro iki pirmadienio ryto. Tokia vat. Ji. Nuobodžiaujanti. Ieškanti nuotykio.
Iš dar seniau. Visada savimi nepasitikinti, šiek tiek arogantiška (taip taip, apsauga). Piešianti priešokiais, kas pora metų po porą trejetą paveikslų. Irgi nuobodžiaujanti. Irgi ieškanti nuotykio.
Kokia dabar? Vėl namisėda, vėl nepasitikinti, vėl kurianti tik priešokiais. Vėl nuobodžiaujanti ir ieškanti nuotykio.
Arba aš esu tokia. Arba toks mano įvaizdis, kuris nekinta.
Kadaise pažinojau žmogų, kuris turėjo susikurtą kaukę. Visiems skirtingą. Ir labai išsigando, kai skirtingų jo aplinkų žmonės atsirado vienoje.
Kadaise pažinojau ir žmogų, kuris net kvepėjo nuotykiais. Dabar to žmogaus nebėra. a.a.
Ak, kodėl negaliu pasenti ir man viso to trūksta. Baisiausia kas gali nutikti gyvenime yra tai ir tai. Užtat aš ir atsibundu ištikta panikos.
Pafantazuokit 🙂