Category: Asmeniškumai ir kiti nusišnekėjimai

Išsimaudau vėsioje vonioje. Plaukų, gaila, nepavyksta paversti “ai bus gerai” būsenos. Neklauso vasarą jie manęs. Viliojuosi ežiukui. Šoku į žalią suknytę ir persimetu naują tašiučiką. Ak! Susiruošiau. Į stotį. Tai keistai įdomiai patraukli vieta.
Miesto autobusų paskutinėje stotelėje susirinkę  vairuotojai su dideliais pilvais ir dryžuotomis “maikėmis”. Peraugę jūrininkai valdantys miesto laivus. Lauko kabokėliuose apgultis. Laisvai liejasi alus. Bokalų kilnotojai ramsto medžius. Vėsiau?
Išmokusi iš kiborogo drąsiai neriu per perėją (karšta laukti) ir net jaučiu stabtelėjusių vairuotojų nepasitenkinimą. Stotyje visada išsišiepiu. Koks malonus man tas garsas: “pum pum pum, traukinys numeris … išvyksta iš … kelio, … perono”.
Ir čia mano dienos kelionės tikslas. Bankomatas. Kelionė į dar vieną mėnesį gyvenimo po stogu.
O tada pašto ženklų. Nes kioskelis čia visada veikia. Jo pavėsyje buriuojasi laukikai. Laukia. Troleibuso gal. Tetos su dideliais maišais, vaikinai su milžiniškom kuprinėm, soliariuminės blondinės su kažkokia apranga, močiutė su nulėpusiom gėlių.
O aš palaižau pašto ženklus. Palinkiu atvirukams gero kelio. Juk stotis. Gero kelio.

Na taip, rytas, pagirios, reikia keltis ir dirbti. Už lango vyriškas balsas praneša, kad nėra šviesos. Moteriškas atitaria, kad ir šviesoforas neveikia. Aha. Čik čik. Patikrinimas. Šviesos nėra. Pirma mintis: fak fak fak, taigi man dirbt reikia = man reikia interneto, kuris pas mus įtakojamas elektros.
Antra mintis. Ai nu ir gerai, pamiegosiu bent, pagulėsiu, paskaitysiu, pasipagiriosiu (neblogai tas kanapinis, ypač už tris pem).
Nespėjam kavos išlakti ir šviesos užsižiebia. Neįsisuksi, mergele, į tingėjimo liūną, teks dirbt.
Vakar man atrodo apsivogėm. Kažkurioj erdvėj.
O už keiksmažodžius neatsiprašinėsiu. Mol jei kažkada nebūčiau kažkam siūlius pi*t ožio, tai viskas dabar būtų kitaip.

Jeigu norite sužinoti spaudos kiosko šalia mano namų (redakcijai adresas žinomas) darbo (oi tai yra nedarbo) laiką, tai aš galiu pasakyti. Jis nedirba tada, kai aš einu pašto ženklų pirkti. Nepriklausomai nuo chaotiško mano laiko pasirinkimo. Reiktų gal juos, tuos ženklus, padirbinėt? Turėtų būti paprasčiau nei pinigus, ne?
Gerai, kad bent ne veltui ėjau, bo pakeliui nubogijau šiukšles į konteinerį ir apsipirkau vakarienei. Pvz., nupirkau prieskonių. Šiaip galiu nušliaužt ir iki tolimesnio kiosko, ale žinau kuo viskas baigiasi. Humanomis. Ai

Sakykit, gerieji žmonės, kodėl jūs taip veržiatės prie horizontalaus vandens, o šitaip bijot vertikalaus? Šios dienos gėris buvo šokti į maudymkę ir prasieiti miestu. Šokinėjant gatvių upeliuose. ŠMC gėrovai net paplojo:). Geriau už relaksavimą baseine. Bent jau linksmiau. Savaitgalis ++

Jau anksčiau rašiau, kad karštis man patinka. Ir sakiau, kad prie tokio klimato lengvai galėčiau priprasti. Ir dar minėjau, kad mane kankina tas jausmas, kad pro šalį lekia tas karštis ir niekaip jo neišnaudojam. Kad praeis ir… O bg vaikšto ratais ir kartoja: “Karšta! Karšta! Karšta!”
Važiavome maudytis į Vokę. Smagu, bet vos išlipus ir vėl karšta. O aš pradėjau svaigti apie baseiniukus, pieveles ir gerumą. Ir tada mes pasikinkėme tą visų keikiamą karštį. Nuo to momento nebegirdėjau nei vieno skundo. Tik “jėga”, “super” ir panašiai. Ir pripažinimą, kad visai fun kai karšta.
O kas gi nutiko? Baseinas. Pievelė. Saulė. Relaksavimas vandenuke su knyga. Ir net gi Martinis su ledukais atkeliavo tiesiai į baseiną. 99 procentai gėrio. Vieno trūksta, nes sumanėme, kad dar neblogai būtų kaljanas. Bet rytoj gi irgi bus karšta. O buvo ir skeptikų. Tik kažkaip paruošus pramogą visi tie skeptikai po to sulindo į baseiniuką ir relaksavome penkiese.  Jėga gi. Ar taip neatrodo?

Biblioteka man yra labai miela vieta. Ten aš neskubu, po šimtą kartų šmirinėju tarp lentynų. Prisirenku ir rimtų “būtinų perskaityti” knygų ir šlamšto, kurio niekada nepirkčiau, bet mielai ir nesigėdydama paskaitau. Labai daug visko per metus jau perskaičiau iš tos bibliotekėlės. Gi x5 knygos kas 1-2-3 savaites. Todėl dabar ten trunku dar ilgiau.
Tačiau visą šitą malonumą kartais apkartina labai paslaugi darbuotoja. Labai labai paslaugi. Labai labai labai paslaugi. Kol ji surašinėjo mano išsirinktas knygas… lėtai… flegmatiškai… (taip taip, ten viskas dar rankutėmis daroma), aš žioplinėjau. O! Lankstinukas tėvams. Ką daryti, kad vaikai nevartotų narkotikų. Prisiliečiu. Ir ponia, ta kur paslaugi, labai paslaugi, labai labai labai paslaugi, man jau kiša: “paimkit paimkit, ir dar šitą (ką daryt kai vaikai jau vartoja narkotikus) paimkit”. Et, silpnas aš žmogus, neatlaikiau spaudimo ir paėmiau. Tuo viskas nesibaigia. Juk išsirinkau penkias knygas, tai surašinėjimas dar tik įpusėjamas. Šast jai mintis į galvą ir sako: “Ponia, Salomėja (tuo metu mano nematomas draugas nusišaipo iš šito kreipinio, kad jį ką), sudalyvaukit mūsų viktorinoje”. Ir pakiša lapą su žalgirio ten kažkokio mūšio klausimais. Kada ten mušėsi, kas mušėsi ir pan. Ne sakau, nenoriu. O ji man atitaria, kad gi labai lengvi klausimai, o čia dar parodėlė ta tema, tad surasiu jei ko nežinosiu. Vistiek, sakau, nenoriu. Ji klausia kodėl. Nu kodėl kodėl, nu nenoriu, šampano gal man šiandien per daug buvo. Vis tik dieną gertas ir dar tokiam karšty. Gal dar dėl ko nors nenoriu. Nu koks skirtumas. Dar tris kartus išgirdusi “o gal?” susirinkau knygas, pasirašiau ir pabėgau.
Užtat visada džiaugiuosi, kai dirba tos bibliotekininkės, kurios sėdi prie skaityklos kompiuterių, ateina tik kai patrepsi, nenervuoja, nieko nekaišo ir viską greitai surašo. Aš irgi jų darbo netrukdau. Neklausinėju ar turi tokia, ar anokią knygą, neprašau man nieko rezervuoti ir apskritai labai ramiai visada knisuosi.

Apie tai, kad man patinka kai šitaip karšta. Užbėgdama už akių pasakysiu, kad šiandien ir aš bambu: “oi oi ojojoi, kaip kaaaaršta”. Susisuku plaukus, kiek galima aukščiau nes nebegaliu, kaip nervija plaukai besiliečiantys prie sprando… Prausiuosi šaltu vandeniu (šilto ir taip nėra) ir dar syk bambu. Sakiau, net frazę: “pasiduodu, man irgi karšta”.
Ir vis dėl to. Nepaisant to. Iš to. Man patinka tas jausmas, kai nieko nenori imtis tik gulėti pavėsiuke. Nei skaityti, nei dirbti, tik mūdinti. Nepaisant to, kad reikia ir dirbti, ir eiti, ir veikti. Man vistiek patinka tas jausmas.
Ir patinka tas jausmas, kai vėsindamasis kūnas pradeda drėkti. Ne man nepatinka suprakaitavę smirdintys žmonės, bet žavi ta pati pati pradžia. Kai nereikia jokios fizinės pastangos. Lyžtelėti sūrstelėjusį  kūną. Mmmm.
Aš nelaukiu kol praeis karščiai, nes greičiausiai vėl 10 metų tokių nesulauksim. Ir ačiū dievui, sako kiti. Bet man patinka, kai žiemą šalta (kaip buvo praėjusią), o vasarą karštą. Ir ką? Patinka man. Ir būtybėlėms patinka. Ot.

Pavyzdžiui, šiandien aš perkandau adatą. Nu ir ką? Siuvau ten kažką, ko galiausiai nesivilksiu (ne dėl siuvimo, šiaip apsigalvojau, nes jokia rankinė prie netinka). Nu tai va. Siuvau siuvau, ir toje vietoje, kur normalūs žmonės pasiima reples (nes sunku ištraukti adatą), galvoju, ai pofik, ištrauksiu taip. Ir sukandau dantimis adatą. Ir perkandau. Didžiausia bėda ta, kad kol radau kitą…

Viskas priklauso nuo to kiek pinigų turi.
Vakar pinigų turėjau daug, todėl šiandien iš lovos išlipau tik 18val. Ir tai tik trumpam.
Kartais galvoju, kad būtų smagu pasirašyti sutartį su barais, kad po kokio ketvirto jie piltų nealkoholinį alų. Slapta. Įtikinę, kad čia tas pats, kurį ir prieš tai gėrei. Nes praktiškai vakarui ritantis į trečią trečdalį jau būna nebesvarbu ką ir kodėl, būna svarbu tik “dar po vieną”.
5.30 ryto eiti namo keista. Šviesu ir šilta, o žmonių beveik nėra. Jėga.

Už lango vasara (mėgstamiausias mano metų laikas ir oras), o aš nežinau, kaip ją panaudot. Tikrai tikrai. Va išėjau, apėjau ratuką. Gera, šilta, vėjelis gaivus. Ir parėjau.
Beje, į nematomų draugų temą. Vakar žiūrėjom tokį filmuką “Mary and Max” (pažiūrėkit, tikrai geras) ir užsiliko man labai topinė frazė, kuri skamba maždaug taip: “psichologas sakė, kad man nebereikalingas nematomas draugas, todėl jis sėdi kampe ir skaito”. Vis galvoju ką maniškis veikė beveik metus :).
Ir dar klausimas išmanantiems: kodėl patogūs batai yra tik raudoni? Kai apsiaunu kokius kitus (žalius, smėlinius, mėlynus, juodus) tai arba nutrina nepaeinamai, ar spaudžia, ar vandenį leidžia, ar kulnas nukrenta. KPŠ?