Apie tai, kad man patinka kai šitaip karšta. Užbėgdama už akių pasakysiu, kad šiandien ir aš bambu: “oi oi ojojoi, kaip kaaaaršta”. Susisuku plaukus, kiek galima aukščiau nes nebegaliu, kaip nervija plaukai besiliečiantys prie sprando… Prausiuosi šaltu vandeniu (šilto ir taip nėra) ir dar syk bambu. Sakiau, net frazę: “pasiduodu, man irgi karšta”.
Ir vis dėl to. Nepaisant to. Iš to. Man patinka tas jausmas, kai nieko nenori imtis tik gulėti pavėsiuke. Nei skaityti, nei dirbti, tik mūdinti. Nepaisant to, kad reikia ir dirbti, ir eiti, ir veikti. Man vistiek patinka tas jausmas.
Ir patinka tas jausmas, kai vėsindamasis kūnas pradeda drėkti. Ne man nepatinka suprakaitavę smirdintys žmonės, bet žavi ta pati pati pradžia. Kai nereikia jokios fizinės pastangos. Lyžtelėti sūrstelėjusį kūną. Mmmm.
Aš nelaukiu kol praeis karščiai, nes greičiausiai vėl 10 metų tokių nesulauksim. Ir ačiū dievui, sako kiti. Bet man patinka, kai žiemą šalta (kaip buvo praėjusią), o vasarą karštą. Ir ką? Patinka man. Ir būtybėlėms patinka. Ot.