Niekiviskmėjinėjimai

Skaičiau šiandien delfyje…
Ne tiksliau buvo visai kitaip…
Bg man pranešė, kad delfis rašo jog esu amorali.
Klapt klapt.
Greitai šen nuorodą.
Skaitau.
Kokietais psichai laiške Valinskui rašo:
“Nepakartojamai gražios, originalios ir ištekėjusių moterų pavardės su tradicinėmis priesagomis -ien-, -(i)uvien-. Jos rodo šventą priklausymą šeimai, simbolizuoja ištikimybę, glaudžius sutuoktinių santykius. Tik amoraliai, negarbingai gyvenančios moterys paniekinamai vadinamos pravardėmis be šių priesagų.”
Jėga. Galvoju iš kur anys žino? Bet nu tikrai nemeluoja. Priklausau aš bent kelioms šeimoms, ale nei vienai šventai. Ištikimybė? O čia katram? Kurio pavardę su -iene galūne nešioji? Nu tai be šansų. Glaudžius santuokinius santykius? Nu glausdavomės kai šalta būdavo… Net ir su ta amoralia pavarde.
O aš tikrai gyvenu amoraliai. Dar turiu daug apgamų. Ir dar turiu tatoo su 13. Ir šiaip atrodau nelabai moraliai. Sakau gal apsimoka sudegint mane?
P.S. Tamošiūnaitė-Budrė klysta. Netrenkė ten jokis žaibas. Aš gi sakau, kad lochatrono vartai atsivėrę, o niekas netiki.

Apturėjau patyrimą sudalyvauti vienose draugiškose varžybose.
Įspūdžiai: oras pats geriausias. Gal net vos vos įdegiau snukutį. Miške praleisti visą dieną – prabanga. Beigi superinis santykis: iš 71 dalyvių tik 3 (?) merginos.
Rezultatai: būna ir geriau. Save pateisint galiu tuo, kad nė karto nesitreniravau. Ypač tai kategorijai. O dalyvauti apsisprendžiau likus 10 min. iki registracijos. Iš pradžių ketinau tik pažiūrėti kaip viskas atrodo.
Džiugesiai: už debiutą gavau dovanų. Dovanas priimam, mielai naudojam. Woohoo.
Ir kai šilta gyventi smagiau.

Gyvenu vietoje, kuri ideali miegui.
Kai ieškojom buto mano įgeidis gyventi kažkuraplinkcentrąsenamiestįarpanasiai buvo palaikomas. Bet viena abejonė kirbėjo. Triukšmas.
Taigi gyvenam labai netoli judrios gatvės (su visais troleibusais). Langai į gatvę – galim šienauti galvas. O bet tačiau, ryto miegelio nedrumsčia triukšmai. Įrodyta, kad niekas nepažadina ir iki 14 val.
Beto – šalta. Koks durnius nori lįst iš lovytės jei niekas neveja?
Smagu, kad toli nereikia eiti sušąlus namuose. Šiandien rotušės aikštėje perskaičiau eilinę Voneguto knygą. Nuo pradžios iki galo. Saulėkaitoje. Katė.
Po to galvojau, nes mačiau.
Vestuvės. Nenormalūs tie žmonės. Kai šiandien matyta mergina daugiau laiko taisėsi nuometą ir suknelę, negu šypsojosi, aš mąsčiau, negi čia tikrai jos svajonė? Negi žmonės svajoja apie tuos limuzinus? Fotografus? Filmuotojus? Lakstymą po miestą? Sukneles po kelis tūkstačius? Ir mergos, nu paaiškinkit man durnai, kaip jūs savo noru įlendat į tuos tortus? O gal lažybas kokias pralošiat ir tenka?

Galvoju, gal duoti viešą pažadą daugiau tylėti? Mat vos tik išsižioju tuojaus kas nors supyksta, susierzina arba nenori suprasti apie ką aš.
Eidama į darbą sau mąsčiau, kad ištikrųjų visur taikant du atsakymus yra daug lengviau gyventi. Na tuos du: “taip taip, tu teisus, sutinku” bei “nesutinku, bet nesiginčysiu”.
Likusią kelio dalį galvojau apie tai:
man reikia batų;
man reikia saulės akinių;
bliam ir vėl raudonas šviesoforas;
ko čia spoksai?;
man reikia dviračio;
ar tikrai reikia?;
nenoriu į darbą;
prie ko šiandien prisi*is?;
ką vakare veikt?;
gerai, kad rytais neveikia parduotuvės;
man reikia algos.

Salomėja norėtų būti katė ir miegoti sau šilčiausioje vietoje.
Katė norėtų būti žmogus. Kad bet kada galėtų atsidaryti šaldytuvą ir pasiimti dešros.
V.red. norėtų būt kiečiausias žaidime “kas čia vadas?”.
Blogeriai nori pakeisti pasaulį, tfiu, tai yra būti žurnalistais. Mat taip jei jie taip vadinsis – gerbs (šaltinis blogeriai.lt).
Pavasaris nori būti rudeniu.
Centro nuotolinio valdymo pultelis pabėgo iš namų. Matyt nori būti valkata.
Peroksidinės blondinės nori būti mulatėmis. Tačiau soliariumai ir kremai padaro jų odą šūdukų spalvos.
Žurnalai nori būti lankstinukais, todėl plonėja.
O man tai kas.

Kai vieni žmonės neklauso kas jiems sakoma, o kiti neturi jokio ūpo ir nuotaikos kartoti bei aiškinti…
Kai vieni žmonės visiškai nejaučia intonacijų, o kiti “pamiršta” pasakyti, kad čia gi nerimtai…
Arba apytikslis Amelijos iš Monmartro ir josios tėvelio dialogas:
T: tai kaip sekasi darbe?
A: gerai, bet aš jau sakiau.
T: tai sekasi gerai?
A: gerai. pasidariau abortą, nes nėščia naudojau kreką, o šiaip viskas puikiai.
T: puiku, puiku…
Arba realiame gyvenime nepastėbėtas cinizmas išsirutulioja iki to, kad:
jis išėjo iš darbo.
ji nėščia.
katė vartoja heroiną.
heroinas brangus, todėl ji per langą pardavinėja baldus.
jai padeda juodasis Hanibalas.
O bet tačiau visa tai sugrąžino juoką.

Šitas įrašas jums, jūsų draugams, o taip pat priešams. Taigi, kaip visada sau, ir vos vos tau.
Galvoju (ir galvosiu kol Tas Kuris Viską Sugalvojo nesumanys išjungti mano galvojimo galimybės), kad visi labai jau greiti patarti ar pamoralizuoti. Bet (o tas “bet” visada turi būti?) tik tada, kada tai neitin reikšminga.
Pvz., asmeninio laiško gale prierašas “P.S. daugiau nesikeik savo bloge. Negražu”.
Pasigiri kaip tau gera gyventi, o gauni patarimą nepersirūkyti.
Pasakai, kad viską mesi ir išvažiuosi į Afriką, tai penki balsai iš skirtingų pašonių pradeda zysti: “taigi pagalvok dar, nedaryk taip, kas ten gero, ko tau ten, taigi darbas…”.
Kaip nuostabu, kad visi viską žino iki jų neklausi. Bet tik užduok klausimą:
– Kodėl yra taip?
Ir išgirsi:
– Nes aš taip sugalvojau.
Tik susidurk su kokia problema, kur nori išgirsti to-konkretaus-žmogaus-tą-konkrečią-nuomonę, o jis tau pasiūlys paskaityti knygelę bendrine tema.
Kodėl man visi sako: ieškok naujo darbo. Bet nei vienas neduoda patarimų, kaip man susivokti kokiam darbui aš tinku ir kokio gi jo ieškoti? Aš jau neklausiu kur ir kaip, čia jau kaip nors pati, ačiū už rūpestį. Rizikuoti aš mėgstu. Bet gal kažko nepastebiu. Tai visažiniai šitoj vietoj galėtų ir išsižioti.
Visažiniai žino, kad mano internetas blogas. Bet tikrai nepataria iš kurgi paimti geresnį.
Nesikeik, nesijuok, nerūkyk, nesvakok, negerk, užauk, neklausinėk, nenorėk.
Man pačiai dar neteko gailėtis nei vieno savo sprendimo. Nors jie (tie sprendimai) visada nepatiko patarinėtojams, moralizuotojams ir visažiniams.

Visada svajojau, kad mano gyvenime būtų toks žmogus, kuris nė sekundę nesuabejotų išgirdęs pasiūlymą eiti į miestą parūkyti kaljano.
Šiandien sėdim prancūzparkyje. Traukiam kaljaninius dūmus. Geriu karštą vyną iš termoso. Ir galvoju: bliam, Salomėja, gerai tu gyveni. Kelios svajonės per vieną mėnesį. Keep going.
P.S. Ir ant kelių murkianti katė idilėi tikrai nekenkia.

Gerai gyventi netoliese centro.
Blogai, kai nusipėdini į Katedros aišktę parūkyti pypkių, o prie tavęs pristoja fotografuojantieji ir sako: “jūs taip gražiai rūkot pypkę, gal galėčiau jus nufotografuoti?”. Bliam.
Gerai rašyti blogą, nes taip pvz., gali susirasti antrą pusę.
Blogai, kad jeigu rašai blogą, tai nori nenori vadiniesi blogeriu ir tada gauni keistų ir nereikalingų pasiūlymų skirtų blogeriams.
Gerai turėti daug minčių.
Blogai yra tingėti jas įgyvendinti.
Gerai yra einat į darbą atrasti supynes ir susiplanuoti ten pasirūkymą.
Blogai tai, kad pakeliui į darbą aš tiek visko prisigalvoju idant kuo ilgiau eičiau. Primena mokyklos laikus, kai eini eini ir nebeprieini. Bijau, kad taip nenutiktų.
Katė yra gerai.
Blogai, kad ji trukdo miegot.
Gerai yra tai, kad sugalvojau naują paveikslą.
Blogai, kad kol aš dabar prisiruošiu…
Gerai tai, kad vis dar turiu darbą.
Blogai, kad atostogos nesišviečia. Gal iki rudens kokio? O reikia labai labai ir ne kelių dienų.
Gerai, kad tuoj tuoj savaitgalis.
Blogai, kad orai neitin geri nusimato.
O šiaip tai viskas tik gerėja ir gerėja.