Patarinėtojai, moralizuotojai, visažiniai

Šitas įrašas jums, jūsų draugams, o taip pat priešams. Taigi, kaip visada sau, ir vos vos tau.
Galvoju (ir galvosiu kol Tas Kuris Viską Sugalvojo nesumanys išjungti mano galvojimo galimybės), kad visi labai jau greiti patarti ar pamoralizuoti. Bet (o tas “bet” visada turi būti?) tik tada, kada tai neitin reikšminga.
Pvz., asmeninio laiško gale prierašas “P.S. daugiau nesikeik savo bloge. Negražu”.
Pasigiri kaip tau gera gyventi, o gauni patarimą nepersirūkyti.
Pasakai, kad viską mesi ir išvažiuosi į Afriką, tai penki balsai iš skirtingų pašonių pradeda zysti: “taigi pagalvok dar, nedaryk taip, kas ten gero, ko tau ten, taigi darbas…”.
Kaip nuostabu, kad visi viską žino iki jų neklausi. Bet tik užduok klausimą:
– Kodėl yra taip?
Ir išgirsi:
– Nes aš taip sugalvojau.
Tik susidurk su kokia problema, kur nori išgirsti to-konkretaus-žmogaus-tą-konkrečią-nuomonę, o jis tau pasiūlys paskaityti knygelę bendrine tema.
Kodėl man visi sako: ieškok naujo darbo. Bet nei vienas neduoda patarimų, kaip man susivokti kokiam darbui aš tinku ir kokio gi jo ieškoti? Aš jau neklausiu kur ir kaip, čia jau kaip nors pati, ačiū už rūpestį. Rizikuoti aš mėgstu. Bet gal kažko nepastebiu. Tai visažiniai šitoj vietoj galėtų ir išsižioti.
Visažiniai žino, kad mano internetas blogas. Bet tikrai nepataria iš kurgi paimti geresnį.
Nesikeik, nesijuok, nerūkyk, nesvakok, negerk, užauk, neklausinėk, nenorėk.
Man pačiai dar neteko gailėtis nei vieno savo sprendimo. Nors jie (tie sprendimai) visada nepatiko patarinėtojams, moralizuotojams ir visažiniams.