O juk ateina tokios dienos, kai norisi visus pasiųsti. Mhm. Ten. Būtent ten, kur jūs ir pagalvojot. Švelnybiškai tai galima pavadinti tiesiog pasiuntimu velniop. Užmaskuotai ir sutrumpintai gali pasakyti eik en iks. Kai jau labai pikta, nė to žodžio neišvengi ir rėži:
-Eik naxuj!!!
Eik eik, gali jau ir nebeskaityt. Uždaryk šitą langą. Dar netgi imk ir įsižeisk. Pasiduok pigioms provokacijoms. Kodėl gi ne? Aš net nenustebsiu.
Tik pamiršai, kad mano įrašas prasidėjo tuo, kad norisi visus pasiųsti. To dar nepadariau. Jauti skirtumą tarp noro ir jo įvykdymo?
Oi norisi:
Jam pasakyti eik nx su savo nesąmoningais klausimais, pasakymais „,man čia neaišku“ bei genialiomis idėjomis tada, kai jų įgyvendinti nebėra laiko.
Jam norisi pasakyt, kad eik nx, su savo „ką veiki, kaip gyveni?“. Ką noriu tą ir veikiu. Kaip noriu taip ir gyvenu.
Tau norisi pasakyt, kad nu nx tos tavo bereikšmės šypsenėlės. Neturi ką pasakyt tai ir nesakyk.
Ją norisi pasiųsti už tai, kad mano egzistavimą prisimena tik tada kai turi bėdų.
Jis tiesiog prašosi pasiunčiamas už tai, kad siuntinėja visokias nesąmoningas nuorodas ir dar pyksta, kai jų neatidarinėju.
Šitas drįsta rašinėti sms’us. Bereikšmius dargi. Taip ir norisi suspaudžioti raides e i k n a x u j.
O ji iš vis nejaučia laiko, kada geriau su manim nešnekėti. Nx.
Jis bando mane mokyt gyvenimo. Atsirado… matai, mokytas skaitosi. Norisi ir tau pasakyt eik nx.
O visgi… Jam norisi priminti, kad brangusis, open your mind. Kitaip neišbrisi.
Jam norisi pasakyti kad aspera nec terrent beigi priminti, kad ego tu sum, tu es ego, unius animi sumus. Ir pamenu, kad vertimo tamstai nereikia.
O tave norisi nuraminti. Man viskas gerai. Tiesiog puiku.
Kaip kyla vaizdai…
Vieno pokalbio metu pasakiau, kad baisi vieta (apie kurią kalbėjome) man kelia asociacijas su stulpu. Mediniu ir purvinu.
Va praėjo diena ir šiandien ryte suvokiau kodėl man kilo tos asociacijos.
Tiesiog atsiminimas. O istorija tokia, kad 6-9 klasėje lankiau Dailės mokyklą. Ir ji gana toli nuo mano namų. Gimtame mieste autobusai važinėja specifiniu maršrutu. Tikrai ne mano gatvėje. Todėl pėdindavau namo iš centro viena. Žiemą, 19 val. jau tamsu. Ir pasukus iš Vilniaus į Bugenių gatvę žmonių skaičius sumažėja iki minimumo. O gatvė tikrai netrumpa. Minimum 3 stotelės būtų. Nežinau iš kur man tokia fobija buvo, bet visada atrodė, kad kas nors pačiups vargšę Salomėją. Būtent, kad pagaus ir temps. Ir mano vaikiškas protas sumąstė, kad būsiu saugi šalia stulpo. Na ta prasme, įsikibsiu į stulpą ir manęs niekur nenutemps. Genialu, ar ne? Dabar tai juokingai atrodo. Bet tada… Nuo vieno stulpo, prie kito. Greitu žingsniu. Stulpas – dalelė saugumo. Kitas stulpas – dar šiek tiek saugumo. Ir… Vieta, kurioje stovi nenaudingas, juodas, senas, medinis stulpas. Purvinas toks (tepaluotas, smaluotas?). Va šitas tai manęs nesaugos. Va jo tai bijau dar labiau nei tų, kurie mane temps. Labai bijodavau tos kelio atkarpos, ji keldavo siaubą, žingsnis paspartėdavo. Keista, bet apšvietimas ten buvo itin geras. Dar keisčiau, kad gerai apšviestos vietos man kėlė didesnį siaubą nei patamsiai. Va toks vaizdinys.
O šiaip asociacijos keistas dalykas. Pamatai daiktą – prisimeni žmogų ar įvykį. Spraginti kukurūzai man primena šefą. Žodis „ekologija“ taip pat.
Žuvys tik su jaunuoju kolega.
Naujausias Civikas – su kompiuterine pele.
Medus su kambarioke.
Net kompiuterinės programos. Pvz., populiariausia ir visų mylimiausia naršyklė kelia mintis apie kolegą, kuris pasirašinėja čia kaip „ ,) “.
Voverės man dabar Aistės pavidalu strikinėja.
Jūtūbiniai filmukai irgi su blogeriu asocijuojasi.
Troliai Mumiai su Neringa.
Ir taip galima tęsti, tęsti….
Laiškas apie Niekiviskmėjinėjimus
Šiandien į mano blogo dešinėje nurodytą pašto dėžutę atėjo laiškas. Gal ir negražu viešai rodyti svetimus laiškus. Bet mandagumu bei korektiškumu aš niekada nepasižymėjau. Todėl paskelbiu. Labai jau keistas:
Miela Salomeja,
Rasau Jums si laiska todel kad Jusu puslapis man neduoda ramybes. Jus nerasote visiskai nieko gero. Jei as domeciausi mada tai nesuzinociau kuo rengtis sia vasara. Jei mane domintu technologijos tai ne vieno patarimo Jusu puslapyje irgi nerasciau. Jeigu as ieskociau informacijos kaip ispresti bedas su vaikinu tai vel gi nieko nerasciau. Gal tada galiu rasti valgiu receptu? Irgi ne. Filmu, parodu, muzikos, knygu apzvalgu? Ir vel atsakymas ne.
Todel ir rasau. Kaip jau sakiau Jus nieko gero nerasote o as jau daugiau nei menesi uzsuku i sita puslapi kasdiena. Zinau kad vel nieko naudingo. O uzsuku nors jus nepaliekate vilties. Noriu paklausti kodel?
Atsiprasau uz sugaista laika
Taip ir nesupratau ko manęs klausia. Ar kodėl nepalieku vilties, kad parašysiu ką nors įdomiau? Ar kodėl ji pas mane užsuka kas dieną?
Galiu pamėginti atsakyti į abu klausimus.
Aš negaliu rašyti apie madą, nes tą daro tikrai labiau nusimanantys žmonės. Juk aš ne dizainerė. Ne žinovė, o ir pačiai į madą nusispjaut. Žinau tik vieną dar seniai mamos įkaltą taisyklę: tai ką/ko nori/nešioja/daro 10 žmonių – mada, o tai ką/ko nori/nešioja/daro 100 žmonių- jau išėję iš mados.
Aš gi negaliu rašyti ir apie technologijas. Nes irgi nenusimanau. Galiu norėti kokio iShit, galiu turėti kokį Dell, bet tai žinių nesuteikia. Tai ką gi aš rašyčiau?
Psichologinių patarimų viešai irgi negaliu dalinti. Jūsų problemos su vaikinu yra Jūsų, o ne mano. Tiesa, galėčiau rašyti rašinėlius „kaip susirasti draugų“, „kaip neįsimylėti kolegų“ ir t.t. Bet tai tebūtų rašinėliai. Jie nieko nereiškia.
Valgių receptai? Šiaip jau, o kam juos rašyti? Aš gaminu labai labai retai, bet tikrai gerai. Be receptų. Tiesiog nuojauta..Aš net nenutuokiu, kaip ką nors pagaminti remiantis receptu?
Apie filmus, parodas, knygas, muziką? Filmus reikia žiūrėti. Paveikslais grožėtis. Knygas skaityti, muzikos klausyti. Ką čia dar pridurti? Aš galiu tik pasakyti ar man patiko. O dar geriau. Aš galiu pasakyti, kokius jausmus man tai sukėlė.
Tai va. Jokios vilties aš nesuteiksiu. Rašau apie tai ką geriausiai išmanau. Tai yra ką jaučiu, kas mano viduje, ką matau, kaip tai vertinu.
O į klausimą kodėl Jūs užsukate kas dieną? Gal koks virusas siaučia? Kuris verčia niekiviskmėjinėjimus skaityt? Šiaip būna gi visokių priemonių, kuriomis galima užblokuoti tam tikrus puslapius. Pabandykite, gal padės?
Pranašystės laboratoriniuose darbuose
Esu ta, kuri tiki mistiškais dalykais. Negaliu netikėti kai mama išburia kortomis. Priešinausi, juokiausi, šaipiausi. Na bet kai viskas pildosi, kad ir kaip savaip pabandytum interpretuoti.
Nesidomiu mistika visiškai. Nelavinu ten kažkelinto jausmo. Tačiau taip jau yra. Taip jau nutinka.
Kad ir sapnai, prieš kai kurių žmonių mirtis. Ne… …jie būdavo ne apie mirtį. Bet tarkim apie tą vietą, kur nutiko nelaimė. Dargi keisčiau, tai kad aš papasakoju dar prieš įvykį, kad va sapnavau keistą sapną, keistus pokalbius… Juk bepigu būtų sakyt „va va va, sapnavau gi“ jau po to.
Visai nepamąsčiusi mokykloje leptelėjau „taigi vistiek dar žiemos atostogos savaitę prasitęs“. Mhm, prasitęsė, nes teko laidotuvėse dalyvauti. Po to dar vienas leptelėjimas netikėtai išsipildė. Mama liepė gal mažumėlę atsargiau. Bet aš gi netyčia. Juk jei pasakau, kad ryt bus geras oras, tai nereiškia, kad ir bus.
Kai ieškojau pirmo darbo – labai pergyvenau. Buvau jau visai save nurašius. Todėl, kai mečiau tą savo pirmą darbą lyg ir turėjo būti taip pat. Bet ne… Pasakiusi visiems susirūpinusiems giminaičiams:
-Atsipalaiduokit, neieškosiu darbo. Trečią sausio savaitę jau dirbsiu, o dabar einu miegot.
Taip ir buvo. Nors pasakiau tai tiesiog šiaip. Kad atstotų klausinėtojai su savo „kaip sekasi darbo paieškos“.
O dabar apie Vilnių. Neplanavau aš jame atsirasti. Tai yra mokykloje visad tik Vilniaus norėjau. Bet po to meilės vedina pasukau Kauno keliu.
Ir visai neseniai kalbėjausi, apie tai, kad rašyt nemoku. Kad gramatiką pamiršusi, nes 5 metus rašiau tik skaičius ir formules. Triaukštės formulės. Ne iki rašymų man buvo. Na tik išvadas rašydavau laboratoriniuose darbuose.
Sumaniau pasižiūrėti pirmo kurso laborus, kur dar stengiausi. Ir štai nukopinu vieno mokomosios praktikos laboro išvadą. Jos niekas viešai nematė, nes mėgėja aš būdavau juodraščiuose prirašyt pievų. Arba per kolius nemokėdama rašydavau bele ką, kad tik rašyt… Po to lapelio neduodavau. Tai va tos išvados:
„turiu daryti išvadas. Ir mano išvados sujungus teorinę grandinę tokios, kas nieko nesuprantu. Ką čia suprasti jei viskas copy paste? Kodėl negaliu parašyt ko nors apie gyvenimo grandinę? Va dabar pirmas kursas. Antram kurse pergyvensiu dėl fizikos ir matematikos. Trečiame panikuosiu dėl to, kad Svilainis dėstys signalus ir sistemas, po to pasirinksiu elektronikos inžinerijos su vadyba specialybę ir ketvirtais metais parinsiuosi kam tai padariau. Nes jau galėčiau baigti, kaip daugelis, bet dar vieni metai. Penktame kurse visą laiką prapanikuosiu dėl bakalaurinio darbo. Šeštame kurse… Oi taigi nebus šešto kurso. Bet kai baigsiu šeštą kursą, važiuosiu Vilniuje (kodėl Vilniuje? Ko aš ten nemačiusi?) troleibusu į darbą ir galvosiu, kad niekaip nesuprantu, kaip šią grandinę uždaryti. Baigiau apsimetinėt, kad mokausi ir einu paskaičiuot.“
Jus stebina tokios išvados? Manęs ne. Nes aš ne vienam savo kursiniame ar referate esu radusi lyrinių nukrypimų. Jie niekada nepakliūdavo dėstytojams.
Mane labiau stebina tai, kad būtent tada, kai teoriškai turėčiau būti baigusi 6 kursą, aš persikrausčiau į Vilnių. Netikėtai. Nes net pusę metų kas dieną važinėdama iš Kauno į Vilnių dirbti, negalvojau apie persikraustymą. Bet vieną dieną, be jokių ten pagalvojimų… iš pirmo paskambinimo dėl buto nuomos…
Stebėjimasis
Lyg ir turėtų būti keista, kai ateina šefas ir visų prašo būtent 10 centų monetų. Turėtų. Lyg ir reikėtų paklausti, kodėl būtent dešimties? Bet kažkodėl visai nėra keista.
Lyg ir turėtų nustebinti mergina troleibuse apsirėdžiusi tik maudymosi kostiumėliu. Visai nesistebiu. Pirma ir vienintelė mintis – pralošė lažybas. Arba koks nors durnas mergvakaris.
Lyg ir turėčiau nustebti, kai į mano Gtalką pasibeldžia tas, ko tikrai nelaukiau. Bet nenustembu. Atsakau labas ir t.t.
Turėčiau nustebti dėl savo jokios reakcijos nebuvimo, tada kai sužinojau, kad esu black liste už tai, kad piktybiškai nesižymėjau ateidama ir išeidama iš darbo. Bet nėra jokios reakcijos. Net nustebimo.
Mane vis dar turėtų stebinti utopinės idėjos bei mintys kylančios vidury nakties. Turėčiau pagalvot iš kur jos kyla? Bet nu nesistebiu nors tu ką.
Turėčiau stebėtis, o kodėl aš nesiparinu, kad vasara ne karšta? Juk mėgstu. O gal jau nebe? Bet man vienodai.
Bandau sugalvot kas gi mane stebina?
Pirmas į galvą šovęs dalykas, tai žadintuvas. Kiekvieną naują dieną nustembu. Jau rytas?
Mane vis dar stebina, kad šitą blogą skaito.
Mane vis dar stebina, kad laukiu vieno popierinio laiško. Iš blogerio. Kas irgi stebina.
Jei įsijungiu televizorių, vėl gi negaliu atsistebėti.
Vadinasi turiu tą sugebėjimą stebėtis. Keista.
Tobulybės galvoje, nenupiešti paveikslai, sapnų pokalbiai
Manijos ir beprotybės. Mano visi įrašai kažkotais pastaruoju metu tokie. Teko net skiltį “kas aš?” atnaujinti. Juk aš šiandien kitokia nei prieš mėnesį. Nors kai pagalvoji – paradedu jausti skonį. Minčių ir gyvenimo.
Vis galvoju (čia bjauriausia žmogaus savybė, ar ne? Man net liepė mažiau galvot.). Kur gi aš buvau prieš tai?
Minčių labai daug. Visos kūrybinės tokios.
Jau net žinau kur panaudosiu spalvotus pieštukus ir akvarelę. Tai nėra mylimiausios piešimo priemonės. Piešti man patinka storu teptuku, ryškiom akrilo spalvom, dideliuose plotuose.
Bet tai kas gyvena mano mintyse… …niekaip nesiderina su ryškiom spalvom. Kaip rūkas. Kaip piktas lietus. Net akys. Ir tos pilkos. Tiesiog. Va čia man pravers akvarelė. Bet yra nepapasakotos ir neparašytos istorijos. Tobulos istorijos galvoje. Ir yra nenupiešti bei neparodyti paveikslai. Tobuli paveikslai galvoje. Galvoje galiu piešti net neegzistuojančiomis priemonėmis. Ir piešiu. Bet norint pamiršti tuos paveikslus, reikia nupiešti juos iki galo. Žinai apie ką aš ;).
Beprotybė pusę nakties skaityti knygą, kurią skaičau jau 3 kartus. Konkrečiai tai Murakamio “Negailestinga stebuklų šalis ir Pasaulio galas”. Pirmus 3k. skaičiau nes mane vežė. Dabar su visai kitokiu tikslu. Jau ne pirmą kartą pastarosiomis dienomis ją atsiverčiu. Tai man padeda susitaikyti su tuo, kad istorijos galvoje apgaulingos. Užsikabinusi skaitau garsiai. Klausyk! Bet nesupranta. Na ir ką? Ai nieko… Tegu tai lieka man. Kaip ir paveikslai, ar ne? Jeigu būtų sukurtas filmas – nežiūrėčiau. Negalėčiau pakęsti, kad kažkas perkėlė tai savaip. Beprotiškas savininkiškumo jausmas.
Nors šis įrašas dvelkia melancholija – tai netiesa. Čia nėra nieko emo. Šių dienų niekiviskmėjinėjimas. Juk ne veltui tas pavadinimas. Kaip ir pokalbiai sapnuojant. Keista ryte sulaukt skambučio ir klausimo:
– Tai apie kokius ten bepročius ….(čia nutylėsiu ką) naktį pasakojai?
Aš žinau apie ką. Bet atsakau:
– Išsigalvoji. Miegojau aš naktį.
Gi niekas nežino, kad aš turiu sapnų nykštuką. Jis užrašo mano sapnus ir paslepia. Niekada man neberodo. Tačiau faktas, kad juos turiu labai ramina. Galbūt, kada nukreipsiu nykštuko dėmesį ir pasivogsiu savo sapnus.
Pasikartojimas
-Tu nenormali! – man sako.
Jėga! Džiaugiuosi ir neieškau priežasčių.
– Beprotė! – surinka man.
Taigi žinau žinau.
– Su tavim neįmanoma, – pasako.
O argi aš neįspėjau? Pačią pirmą sekundę? Argi po to dar kelis kartus nepriminiau, jog įspėjau?
– Gražiai šiandien atrodai. – pagiria atseit.
O vakar tai jau baisiai? O užvakar?
– Skanu, – pasakė po pietų.
Na taip. Retai gaminu, tai negi leisčiau sau dar ir neskaniai ką nors daryt?
– Suprantu tave! – užtikrina.
Bliam bliam, nereikia gal? Aš pati nesuprantu.
– Ko čia pyksti? -paklausia.
Kad šiuo klausimu suteiktum man progą išsiliet. Laikykis.
– Pasiilgau tavęs… – išgirstu.
Tai kodėl man reikėjo priminti apie save?
– Einam alaus? – pasiūlo.
Ech, ir vėl bus pagirios darbe.
– Nusišneki, – mestelėjo.
Yra mano tiesa, yra tavo tiesa. Kodėl aš tau nesakau, kad nusišneki?
– Iš tavęs šito nesitikėjau… – sumurma.
O taip jau būtinai turiu būti nuspėjama? Daryt kaip visi? Arba atvirkščiai – išsišokti?
– Tu nuostabi! – tikina mane.
Bet gi nenormali, beprotė, neprognozuojamai besielgianti…
Taip. Aš tokia.
Vienos dienos trupinėliai
Mano santykiai su jūra yra keisti.
Visas vasaras leidau prie ežerų. Mažesnio, didesnio, šiltesnio, gilesnio. Ukmergės rajone, kiekvienas kaimas turi po ežerą. O šalia namų teka Šventoji. Tereikia tris šimtus metrų paeiti miško takeliu. Ir bėgdavom vaikai į upę. Tiesiai iš namų ir atgal. Po penkis kartus per dieną. Kartais ir po daugiau.
O jūra jūra. Ji tokia egzotinė. Todėl, kai nusprendžiam prie jos nuvažiuoti mane krečia šiurpuliukai. Taigi jūūūūūra. Tikslas. O tikslas ne pasipležinti tris dienas… Tiesiog. Jūra.
Ir kai naktį nusprendžiam, kad ryte važiuosim – džiūgauju. Reiktų eit miegot, bet pokalbiai įdomūs… Nesinori. Pasirodo ne mane vieną tas vandens telkinys taip veikia.
Šešradienio rytas. Kur skubėti? Oras apniukęs. Vėlyvi pusryčiai. Ir prieš 12 val pajudam. Jūra jūra… Mes atvažiuojam.
Tik gavau per nagus už tai, kad nesidomiu tuo kas vyksta Lietuvoj. Kokios tai 1000km lenktynės, kas reiškia 5k daugiau žmonių. Bet tikslas kitas. Jūra jūra…
O vanduo šiltas. Ne toks kaip pavasarį, kai kojas gėlė. Dabar net galima mėgautis. O dar bangos. Dar niekada nebuvau prie banguojančios jūros.
O po to guli ir klausaisi ošimo. Ošimo ir viso kito.
Oššššššt, ošššššššt, plakasi į krantą….
– Norute, kokią pilį pastatei…
Oššššššt, ošššššššt, plakasi į krantą….
-Kur dėt švarų vaiką?
-Va čia, patiesiau rankšluostį.
Oššššššt, ošššššššt, plakasi į krantą….
– Paduok atsigert…
Oššššššt, ošššššššt, plakasi į krantą….
– Alio, labas, mes čia kairėj. Matai mus? Mojuoju….
Oššššššt, ošššššššt, plakasi į krantą….
– Mieli poilsiautojai, gelbėtojų stoties telefonas….
Oššššššt, ošššššššt, plakasi į krantą….
Nerūpi man kiti pokalbiai. Aš klausau ką man jūra pasakoja. O turi ji ką pasakyti. Guodžiasi, skundžasi, beigi linksmus atsitikimus porina.
Tikslas pasiektas. 12 val nakties pajudam atgal. 4 val jau miegu savo lovoj. Šiandien sunku patikėt, kad buvau pasimatyme su jūra. Bet žinau, dar tebėra galvoje jos papasakotos istorijos.
Manijakai
Šiandien pagalvojau apie manijas. Ne šokoladukus tuos. Ir net ne apie ligas, nes Vikipedijoj manija yra labai linksmai aprašyta. Ypač ten, kur manija be psichozės simptomų.
Aš čia apie dalykus, kurie kartais užvaldo mintis. Pavyzdžiui, grybukus.
Mūsų vieną katę apsėdusi mintis apie riešutus. Lazdyno. Negliaudytus. Pusę metų jie sau stovi vazoje. Nei kliuvo jai, nei ką. Bet dabar regis apsėdo.
Mano kolega turi maniją nardymui ir povandeninei medžioklei. Gerai. Gal tai tiesiog pomėgis. Tačiau, net sutarus ką nors veikti, jis pamiršta, jei tik kas nors užsimena/pasiūlo panardyt. Nuoširdžiai pamiršta. Ir 70 procentų jo kalbų, apie nardymus bei medžiokles.
Aš turiu skaitymo maniją. Negaliu neskaityt. Tiesa, vienu metu tada galiu čiatint, žiūrėt filmą, bet nuo knygos neatsitraukti. Su šia manija kovoju neturėdama ką skaityt.
Vyras sakė, kad man manija batams. Oi oi… Anokia čia manija. Ne sovietiniai laikai, kad tuos pačius kaliošus visus metus tampyt.
Dar man buvo užėjus manija pirkti visokias priemones garbanotiems plaukams. Pamatau, ir išleidžiu krūvą pinigų. Net jei tai paskutinė penkiasdešimtinė. Bet praėjo ta manija. Nes tokių priemonių ne daug. Ir nieko iš to gero.
O va šitą pastraipą supras tik vienas žmogus. Turiu naują maniją vienam Miestui. Net ne naują. Mano nuojauta sako, kad taip buvo visada. Kvepia mistika. Tas Miestas nesvetingas. Ir ne mano. Bet kaip vagis vis lendu lendu lendu. Stebiu gyventojus, būtybes. Sapnuoju ir nuolat galvoju. Spąstai. Įkliuvau. Gal dar pavyks pabėgt.
Dargi man raudonos spalvos manija. Juk yra raudona ir tos visos kitos spalvos. Aš ir dabar raudona. Ir karoliai mano raudoni. Ir rankinukas. Ir Donatą įkalbėjau pasidaryt raudoną darbalaukį, nes jo kompiuterį matau pasukus galvą 45 laipsnių kampu. Ir batai mano raudoni.
Bloginimo manijos neturiu jei ką…
Pietūs. Arba mes nenormalūs
Laura sako:
-Koks ten garsas? Lyja taip smarkiai?
Donatas pažiūri per langą. Atsako:
– Taip. Smarkiai lyja.
Salomėja mesteli:
-Einam pasivaikščiot?
Ne mūsų stilius normaliai ką nors daryt. Tai mes šokoladukus rūkom, tai kavą.
Ėjom į statoilą submarinų. Lijo žiauriai. Dabar norėčiau džinsus nusimaut. Bet ai tiek to.
Vos tik grįžom lietus baigėsi.
Pietus užskaitau.