Vieno pokalbio metu pasakiau, kad baisi vieta (apie kurią kalbėjome) man kelia asociacijas su stulpu. Mediniu ir purvinu.
Va praėjo diena ir šiandien ryte suvokiau kodėl man kilo tos asociacijos.
Tiesiog atsiminimas. O istorija tokia, kad 6-9 klasėje lankiau Dailės mokyklą. Ir ji gana toli nuo mano namų. Gimtame mieste autobusai važinėja specifiniu maršrutu. Tikrai ne mano gatvėje. Todėl pėdindavau namo iš centro viena. Žiemą, 19 val. jau tamsu. Ir pasukus iš Vilniaus į Bugenių gatvę žmonių skaičius sumažėja iki minimumo. O gatvė tikrai netrumpa. Minimum 3 stotelės būtų. Nežinau iš kur man tokia fobija buvo, bet visada atrodė, kad kas nors pačiups vargšę Salomėją. Būtent, kad pagaus ir temps. Ir mano vaikiškas protas sumąstė, kad būsiu saugi šalia stulpo. Na ta prasme, įsikibsiu į stulpą ir manęs niekur nenutemps. Genialu, ar ne? Dabar tai juokingai atrodo. Bet tada… Nuo vieno stulpo, prie kito. Greitu žingsniu. Stulpas – dalelė saugumo. Kitas stulpas – dar šiek tiek saugumo. Ir… Vieta, kurioje stovi nenaudingas, juodas, senas, medinis stulpas. Purvinas toks (tepaluotas, smaluotas?). Va šitas tai manęs nesaugos. Va jo tai bijau dar labiau nei tų, kurie mane temps. Labai bijodavau tos kelio atkarpos, ji keldavo siaubą, žingsnis paspartėdavo. Keista, bet apšvietimas ten buvo itin geras. Dar keisčiau, kad gerai apšviestos vietos man kėlė didesnį siaubą nei patamsiai. Va toks vaizdinys.
O šiaip asociacijos keistas dalykas. Pamatai daiktą – prisimeni žmogų ar įvykį. Spraginti kukurūzai man primena šefą. Žodis „ekologija“ taip pat.
Žuvys tik su jaunuoju kolega.
Naujausias Civikas – su kompiuterine pele.
Medus su kambarioke.
Net kompiuterinės programos. Pvz., populiariausia ir visų mylimiausia naršyklė kelia mintis apie kolegą, kuris pasirašinėja čia kaip „ ,) “.
Voverės man dabar Aistės pavidalu strikinėja.
Jūtūbiniai filmukai irgi su blogeriu asocijuojasi.
Troliai Mumiai su Neringa.
Ir taip galima tęsti, tęsti….
apšvietoj vietoj visada baisiau, nes tu negali matyti Tų, kurie tamsoj, o Jie tave gali.
aš tai pvz bijau tokio vieno galinio kiemo. praktiškai miesto centre ir apsupto kaimynų, bet vis tiek bijau. tik va, man niekaip nesiseka atkapstyti, kodėl.
aš netgi žinau, kur tie Bugeniai :))
As visgi labiau bijau tamsos. Pamenu vaikysteje tikejau, kad jei jau kas mane ir ciups, tai butinai is uz nugaros – pavyzdziu durs peiliu kokiu, ar saus. Todel tamsoje ir kai siaip baisu iki siol megstu buti i ka nors atsiremusi nugara – neva apsisaugau pazeidziamiausia vieta 🙂
žinau, žinau, kai pirma kartą pamačiau tą Bugenių gatvę, pasidomėjau, kas tokie tie Bugeniai 🙂
na, tokios ten ir aplinkybės. ėjau pro šalį 🙂 bet tam rajone tokie keisti gatvių pavadinimai. Nuotekų, pvz. :))
Aš tai lipdamas laiptais tamsioje laiptinėje plėšdavau kokią giesmę taip, kad visas namas girdėdavo 🙂 Turbūt maniau, kad jei kelsiu daug triukšmo – niekas neprisikabins.
O šiaip kai tik pradėjau įsijausti į tavo asociacijų sąrašiuką ir baigei jį. Galėjai vitik tęsti, tęsti kaip rašei…
Aš bijodavau savo kambario kampo, kuris nebuvo užklotas kilimu. Jis buvo prie durų, tai norėdama išeiti ar įeiti, visuomet tą kilimu neužklotą plotelį peršokdavau 🙂 Kodėl bijojau – net nebežinau, bet kažkas susiję su raganomis 🙂
Asocijacijos- na labai labai įdomus reikalas yra!
“Aistės pavidalo voverės”… Jaučiu įdomiai turėtų atrodyti :))