O juk ateina tokios dienos, kai norisi visus pasiųsti. Mhm. Ten. Būtent ten, kur jūs ir pagalvojot. Švelnybiškai tai galima pavadinti tiesiog pasiuntimu velniop. Užmaskuotai ir sutrumpintai gali pasakyti eik en iks. Kai jau labai pikta, nė to žodžio neišvengi ir rėži:
-Eik naxuj!!!
Eik eik, gali jau ir nebeskaityt. Uždaryk šitą langą. Dar netgi imk ir įsižeisk. Pasiduok pigioms provokacijoms. Kodėl gi ne? Aš net nenustebsiu.
Tik pamiršai, kad mano įrašas prasidėjo tuo, kad norisi visus pasiųsti. To dar nepadariau. Jauti skirtumą tarp noro ir jo įvykdymo?
Oi norisi:
Jam pasakyti eik nx su savo nesąmoningais klausimais, pasakymais „,man čia neaišku“ bei genialiomis idėjomis tada, kai jų įgyvendinti nebėra laiko.
Jam norisi pasakyt, kad eik nx, su savo „ką veiki, kaip gyveni?“. Ką noriu tą ir veikiu. Kaip noriu taip ir gyvenu.
Tau norisi pasakyt, kad nu nx tos tavo bereikšmės šypsenėlės. Neturi ką pasakyt tai ir nesakyk.
Ją norisi pasiųsti už tai, kad mano egzistavimą prisimena tik tada kai turi bėdų.
Jis tiesiog prašosi pasiunčiamas už tai, kad siuntinėja visokias nesąmoningas nuorodas ir dar pyksta, kai jų neatidarinėju.
Šitas drįsta rašinėti sms’us. Bereikšmius dargi. Taip ir norisi suspaudžioti raides e i k n a x u j.
O ji iš vis nejaučia laiko, kada geriau su manim nešnekėti. Nx.
Jis bando mane mokyt gyvenimo. Atsirado… matai, mokytas skaitosi. Norisi ir tau pasakyt eik nx.
O visgi… Jam norisi priminti, kad brangusis, open your mind. Kitaip neišbrisi.
Jam norisi pasakyti kad aspera nec terrent beigi priminti, kad ego tu sum, tu es ego, unius animi sumus. Ir pamenu, kad vertimo tamstai nereikia.
O tave norisi nuraminti. Man viskas gerai. Tiesiog puiku.