Šiandien pagalvojau apie manijas. Ne šokoladukus tuos. Ir net ne apie ligas, nes Vikipedijoj manija yra labai linksmai aprašyta. Ypač ten, kur manija be psichozės simptomų.
Aš čia apie dalykus, kurie kartais užvaldo mintis. Pavyzdžiui, grybukus.
Mūsų vieną katę apsėdusi mintis apie riešutus. Lazdyno. Negliaudytus. Pusę metų jie sau stovi vazoje. Nei kliuvo jai, nei ką. Bet dabar regis apsėdo.
Mano kolega turi maniją nardymui ir povandeninei medžioklei. Gerai. Gal tai tiesiog pomėgis. Tačiau, net sutarus ką nors veikti, jis pamiršta, jei tik kas nors užsimena/pasiūlo panardyt. Nuoširdžiai pamiršta. Ir 70 procentų jo kalbų, apie nardymus bei medžiokles.
Aš turiu skaitymo maniją. Negaliu neskaityt. Tiesa, vienu metu tada galiu čiatint, žiūrėt filmą, bet nuo knygos neatsitraukti. Su šia manija kovoju neturėdama ką skaityt.
Vyras sakė, kad man manija batams. Oi oi… Anokia čia manija. Ne sovietiniai laikai, kad tuos pačius kaliošus visus metus tampyt.
Dar man buvo užėjus manija pirkti visokias priemones garbanotiems plaukams. Pamatau, ir išleidžiu krūvą pinigų. Net jei tai paskutinė penkiasdešimtinė. Bet praėjo ta manija. Nes tokių priemonių ne daug. Ir nieko iš to gero.
O va šitą pastraipą supras tik vienas žmogus. Turiu naują maniją vienam Miestui. Net ne naują. Mano nuojauta sako, kad taip buvo visada. Kvepia mistika. Tas Miestas nesvetingas. Ir ne mano. Bet kaip vagis vis lendu lendu lendu. Stebiu gyventojus, būtybes. Sapnuoju ir nuolat galvoju. Spąstai. Įkliuvau. Gal dar pavyks pabėgt.
Dargi man raudonos spalvos manija. Juk yra raudona ir tos visos kitos spalvos. Aš ir dabar raudona. Ir karoliai mano raudoni. Ir rankinukas. Ir Donatą įkalbėjau pasidaryt raudoną darbalaukį, nes jo kompiuterį matau pasukus galvą 45 laipsnių kampu. Ir batai mano raudoni.
Bloginimo manijos neturiu jei ką…