Stebėjimasis

Lyg ir turėtų būti keista, kai ateina šefas ir visų prašo būtent 10 centų monetų. Turėtų. Lyg ir reikėtų paklausti, kodėl būtent dešimties? Bet kažkodėl visai nėra keista.
Lyg ir turėtų nustebinti mergina troleibuse apsirėdžiusi tik maudymosi kostiumėliu. Visai nesistebiu. Pirma ir vienintelė mintis – pralošė lažybas. Arba koks nors durnas mergvakaris.
Lyg ir turėčiau nustebti, kai į mano Gtalką pasibeldžia tas, ko tikrai nelaukiau. Bet nenustembu. Atsakau labas ir t.t.
Turėčiau nustebti dėl savo jokios reakcijos nebuvimo, tada kai sužinojau, kad esu black liste už tai, kad piktybiškai nesižymėjau ateidama ir išeidama iš darbo. Bet nėra jokios reakcijos. Net nustebimo.
Mane vis dar turėtų stebinti utopinės idėjos bei mintys kylančios vidury nakties. Turėčiau pagalvot iš kur jos kyla? Bet nu nesistebiu nors tu ką.
Turėčiau stebėtis, o kodėl aš nesiparinu, kad vasara ne karšta? Juk mėgstu. O gal jau nebe? Bet man vienodai.
Bandau sugalvot kas gi mane stebina?
Pirmas į galvą šovęs dalykas, tai žadintuvas. Kiekvieną naują dieną nustembu. Jau rytas?
Mane vis dar stebina, kad šitą blogą skaito.
Mane vis dar stebina, kad laukiu vieno popierinio laiško. Iš blogerio. Kas irgi stebina.
Jei įsijungiu televizorių, vėl gi negaliu atsistebėti.
Vadinasi turiu tą sugebėjimą stebėtis. Keista.