Niekiviskmėjinėjimai

R. darbe klausia:
– Kas turi kavos?
Salomėja atsako:
– Kas nusiperka tas ir turi.
Ir patraukia tolyn dėžutę.
Beje, gal mano blogą skaito koks nepasikėlęs veikt neturintis ką [[nes čia tik tokie ir užsuka]] teisininkas? Norėčiau miniatiūrinės konsultacijos.
O šiaip man koks tai keistokokas jausmas užėjo, kad kažkaip man nesiseka pastaruoju metu. + dar savipisa ir paranoja.
Eisiu nusižiūrėtos knygos pirkt. -50 Lt. Vadinasi neišgersiu šį mėnesį ~17 “Samsonų”. Taip man ir reikia.

Važiavau namo šiandien ir galvojau, nu fuck, kaip mane viskas nervina. Ghrghr ghr…..
Kad sugalvojau apsiauti batus su aukštais kulnais. Debilė, ką apkaltint? Nykštuką, kuris sakė, kad žali batai šiandien bus labai gražu? O taigi aš jau seniai žinau, kad aukštakulniai yra skirti laikyti garbingiausioje lentynos vietoje, o ne dėvėti. Net jei už juos paklojai trečdalį algos. Tokia protinga, o užtemimas rytinis. Bliam.
Ble ble ble, kaip nervina. Stoviu stotelėje. Čia važiuoja 5 troleibusai. 4 man tinka. Ir laukiu pusvalandį.
Ir tas vaikas visą kelią rėkaujantis nesąmones. Ai bet ant vaikų nepykstu, net kai viskas nervina.
Ohr., labai nuostabu yra šitie tamsūs kiemai. Ištrupėję šaligatviai+mano batai. Jėga, nieko nematau. Ghr ghr ghr….
O išeinant iš darbo tas sakinys, kad Salomėja, aš viską perskaičiau ir atidaviau korektūrai. Ble, o man kas? Geriau miegosis nuo to? Širdies neskaudės?
Piktas, nervuotas, piktas, nervuotas, piktas žvėrius Salomėjus.

Šiandien man sunku dirbti. Mintys klajoja po kelią, kuris nueitas. Kartais jos tuo keliu nubėga vos vos atgal. Kartais nusitrenkia į tolius vadinamus vaikyste. Sako, kad negalima žvalgytis atgal. Reikia tik į priekį priekį! Man gi visada norisi ginčytis. Juk praeitis tai istorija, o į istoriją žvelgia rašytojai, režisieriai, dailininkai vėl ir vėl ją prikeldami savo kūriniuose. Tai kuo bloga galva? Kodėl joje neprikėlus istorijos? Ir taip manydama pabandžiau suskaičiuoti dienas/naktis/įvykius, kurie man labiausiai įsiminė. Tokius, kuriuos prisiminus apima nostalgija, arba tiesiog nusišypsai, arba gal nusipurtai ir pagalvoji, kad ačiū dievui tai pasibaigė.
Ir tų dienų pas mane mažai. Keista…
Pirmas dalykas, kurį pamenu, tai penktas mano gimtadienis. Nors net ir jo nepamenu. Tačiau iki šiol įsiminiau mamos keptą tortą, ant kurio man leido nupiešti penketą.
Po to gi atrodo dienos, kaip dienos. Bėgo sau ir tiek.
Ir kitas reikšmingas įvykis tai dešimtos klasės krikštynos. Vakarinė dalis, kurioje drįsau pakviesti labai labai man patikusį klasioką šokti ir mes prašokome visą vakarą. Lėtus šokius skambant bet kokiai muzikai. O aplink zujo tas, kurį nelaimingai ir ilgai mylėjau. Ech… Nostalgija. Geras vakaras buvo, jokios ten išleistuvės nenustelbė.
Ir atrodo kita diena, išlikusi mano mintyse kaip diena iš didžiosios D., buvo kai mudvi su L. pirmą kartą važiavome į Kauną. Pas mano vaikiną ir jo kambarioką. L. pasiėmiau į kompaniją, nes mama manęs vienos nebūtų leidusi važiuoti. Tąkart mes ėjome į roko operą “Jėzus Kristus Superžvaigždė” , o berniukai taip lepino dėmesiu… Taip, kad grįždamos namo mudvi aptarinėjome, kad gi nebūna tokių.
Aštuonioliktas gimtadienis. Įsimintinas tuo, kad pirmą kartą švenčiau savo gimimo dieną ir tuo, kad beveik nieko neatsimenu.
Tada tas atsiminimas, kaip bijojau fizikos valstybinio egzamino. Juk laikiau vienientelė iš mokyklos. Ir džiaugsmas, kad mano rezultatas antras rajone.
Diena, kai sužinojau, kad įstojau į KTU Telekomunikacijų fakultetą ir būsiu fuksė.
Cementofkė. Ėėėė, negaliu apie tai pasakoti 🙂 nes niekada niekam nepasakojau apie, kai kuriuos įvykius (ne, po stalu nesivoliojau ir toli gražu čia ne apie tai).
Diena, kai apsigyniau bakalaurinį darbą. Aš niekada gyvenime nepamiršiu tos baimės. Aš niekada nieko taip nebijojau. Juk tokiam nekomunikabiliam žmogui aiškinti daugybei dėdžių, apie tai kaip man sekėsi projektuoti akustoelktroninės žymės keitiklį, ne pagal jėgas. Po to nusprendžiau daugiau niekada nieko nestudijuoti idant nebetektų prieš auditoriją kalbėti. Kol kas dar neišdrįsau, kur nors įstoti.
Aha, o tada vestuvės. Nes pamenu, kaip buvo linksma ir kaip lijo lietus. Ir kaip man buvo dzin, kad suknelė šlapia ir purvina.

Tada mano 24 gimtadienis. Jis buvo toks toks toks lemtingas, toks esminis. Jo metu apsivertė viskas. Visas mano mąstymas, nes pagaliau suvokiau gi kas mano gyvenime blogai. Ne veltui tai buvo penktadienis trylikta. Tokio gimtadienio daugiau niekada nebebus. Tik dveji metai prabėgo? O lemtingi tos dienos pasikeitimai tik dabar padarinius parodė. Su šypsena žiūriu nuotraukas:


Šuolis parašiutu. Kaip aš bijojau, ir kaip noriu dar dar dar dar!! Tik man reikia kompanijos. Kas nors?
Naktis kai piešiau šitą. Nepamirštama. Ir vėl gi, kaip pamirši, kai pasekmės tebesijaučia?
Naktis, kada gėriau baltą kaip juodą, o lietus lijo pagal užsakymą.
Ir viskas. Priartėjau prie šiandienos. Ne daug įvykių. Nesigauna net po vieną metams. Bet užtat visam laikui. Tokia ta istorija.

Ne kartą teko bendrauti su kuriančiais žmonėmis. Piešiančiais, rašančiais… Visi skirtingi, bet kūrybos etapai panašūs: idėja – veiksmas – rezultatas. Taip tekstai, paveikslai ar kiti kūriniai užgimę bei panešioti galvoje, atsiranda realybėje.
Mano etapai, kažkokie susimaišę. Galvoje užgimusių istorijų aš neatiduodu. Nes esu pernelyg godi ir savanaudė. Galvoje užgimusių paveikslų, aš neatiduodu. Nes per daug nepasitikiu savimi ir manau, kad tiesiog nesugebėčiau jų perkelti į tikrovę.
O su tais “kūriniais”, kurie pasiekia šį pasaulį būna taip: pirmiausiai atsiranda noras veikti. Tai yra užsimanau rašyti arba piešti. Jau sakiau kolegai, kad rašydama niekada nepradedu nuo antraštės, nes net nenumanau, ką parašysiu.
Su piešimu taip pat. Užsimanau, nugaliu tingulį, pasirenku priemones ir pirmyn. Be idėjos. Ji gimsta eigoje.
Ir štai šiandien, kai 85 proc. piešinio jau baigta, vadinasi, galima suprasti jau kas jame, man kyla klausimas:
Na ko ta merga su žaliais garbanotais susivėlusiais plaukais, nenormaliomis akimis bei rankomis, taip klykia? Apsiklausyti neįmanoma. Apversiu piešinį (gal nutils) ir eisiu miegot. Labanaktis.

Kiek šeštadienių iš eilės pramiegota? Dar vienas skaičiui papildyti, ar mielas Nematomas drauge, einam pasivaikščioti? Nueisim iki parduotuvės. Kolega sakė, ten tolėliau yra IKI. Tai einam. Smagu pirmą kartą žingsniuoti nežinomomis vietomis. Pro šalį važiuoja geriausią laidų muziką grojantys troleibusai. Ech tokiomis dienomis, man gaila, kad neturiu fotoaparato. Net muilinės. Tokį medį mačiau. O juk ryt, poryt, o gal net šiandien vakare jis bus jau nebetoks.
O pro mano langą matomų medžių viršūnės, kaip pagal užsakymą – raudonos. O štai einant pro tuos pačius medžius, dar ne ruduo, nes žali jie apačioje.
Štai ir parduotuvė. Drabužių su praeitimi aukšte už 4Lt nusiperku šaliką. Šiltas, spalvotas. Net šešios ryškios spalvos. Kaip tik man.
Maisto prekių parduotuvėje nusiperku tamsaus “Samsono”, o šalia jos – obuolių. Juk laikotarpis prieš algą, todėl pirkiniai turi būti apgalvoti. Tik svarbiausi ir tik su daug vitaminų.
Atgal. Petį sveria pirkiniai (juk ne vienas “Samsonas” į maišelį išoko). Kelią man pastoja sraigė!!! Mažytė tokia, dailutė. Sustojam su Nematomu. Žiūriu. Ji taip skuba. Kur? Namo (ai, gi ji tempiasi namus ant pečių) ar nuo pavojų, kad nesutrėkštų koks bedvasis praeivis? Pastoviu ir palaukiu, kol sraigė įveiks šaligatvį. Neskubu gi.
Einam toliau. Nematomas klausia ar jau namo? Gal… Nors žmonės kalba, kad už mano namo upė (matyčiau ją jei langai būtų į kitą pusę). Gal pažiūrim ar nemeluoja?
Taip. Yra. Teka. Yra net paplūdimys. Kaip gera, kad jis tuščias. Ir supynės. Supynės!!! Šis išradimas jau nuo senų senovės man kažką reiškia. Supuojuosi. Ilgai. Kokį pusvalandį užsimerkusi tiesiog nieko negalvoju. Gaila neturiu knygos, nes šiandien visai ne šalta ir galėčiau sėdėt amžinai.
-Piešk, – sako Nematomas.
Ir jis teisus. Išsitraukiu užrašinę bei raudonu rašalu užtaisytą parkerį. Piešiu. Aš jau seniai matau, kad mane stebi senukas. Ir po kiek laiko prieina. Klausia:
-Jūs čia pirmą kartą?
O dieve, na kodėl aš pradėjau traukti visokio plauko bendrauti norinčius piliečius? Kodėl? Kodėl?
– Pirmą, – sumurmu.
– O aš tai dažnai ateinu, kai vasara baigiasi. Žmonių mažiau. Gražu.
Tyliu.
– Jūs piešiat save?
Nusišypsau. Atsakau:
– Nežinau, aš kažkaip negalvoju ką piešiu. Šiaip terlioju ir viskas.
Senukas dar pastovi, pažiūri, nesulaukęs mano dėmesio nueina. Matau, kad rankioja šiukšles aplink ir neša į šiukšlinę. Po kelių minučių vėl prieina:
– Jūsų labai gražūs plaukai. Rudeniniai tokie.
Nusišypsau:
– Kokie kokie?
– Rudeniniai. Jūs panaši į šiltą rudenį.
Ir nueina vėl rinkti šiukšlių. Sėdžiu, šypsausi, spalvinu raudonai savo piešinį. Galvoju, kai kurie žmonės turi daug daugiau fantazijos nei aš. Aš taip nesugalvočiau. Nepažįstamą žmogų išvadinti rudeniu. O, kad ir vasara, lietumi, debesimis, vistiek nesugalvočiau.
Iš kažkur atsirado žmonių su vaikais. Laikas apleisti šią vietą.
Gal reik akvarelę šiandien išsitraukt? Pagalvosiu.
Papildyta:
Gi dar noriu vieną svarbesnių žmonių savo gyvenime pasveikinti su gimtadieniu!!! Taip taip D. čia tave turiu omenyje. Ir nors greičiausiai tau visi linkės priešingai, aš linkiu nenustot blaškytis. Tai įrodo, kad dar gyvenam!!

Taigi, kai skaitysi, MS, turbūt nesistebėsi šiuo įrašu. O jis gi apie eklektiką. Šitą žodį seniau naudojau tikrai dažnai. Kur? Kai apibūdindavau savo skonį interjero dizaino, bei aprangos srityje. O taip pat ir mene (čia labiausiai paveikslus turiu omenyje). Naudojau, bet per daug nesigilinau į reikšmę. Na turėjau tam tikrą suvokimą savo galvoje ir tiek. Bet kai pati kažką apibūdini tai viena. O kai išgirsti iš kito, tai verčia pasitikrinti.
Mhm, interneto šaltiniai (wiki ir delfio straipsnis apie madą) teigia, kad eklektika tai:
1. vieningumo, vientisumo, nuoseklumo stoka įsitikinimuose, teorijose
2. beprincipiškas derinimas įvairiarūšių, nesuderinamų, priešingų pažiūrų, pvz. materializmo su idealizmu.
3. tai žodis reiškiantis chaosą, priešybių derinimą, stilių maišatį.
Aš esu labai eklektiška. Kalbant apie stilių. Tai man itin tinka trečiasis punktas. Nes derinti sportinę ir tarkim kokią retro style aprangą vienu metu, man yra kuo normaliausias dalykas. Ar ten kokį superklasikinį sijoną su kaukolėtais marškinėliais ir sportbčiais. Niekas nesiderina. Teoriškai. Jums. Kaip ir spalvos, formos bei medžiagos, kurios pagal visus dėsnius visiškai netinka. O spalvų derinimo dėsnius aš labai gerai žinau, nes tai vienas iš nedaugelio dalykų, kuriuos tikrai išmokau dailės mokykloje. Bet gi vistiek darau savaip. Nes aš tiesiog Salomėja.
Štai su pirmu teiginiu tai man gana sunkoka sutikti, bet net ir su juo nesiginčysiu.. Nuoseklumo mano teorijose netrūksta. Kartais tik nemoku jų išdėstyti. Bet tai greičiau iškalbos bėda nei eklektiškumas. Bet čia lengva laviruot, nes mano teorijos yra mano. Kas patikrins ir pasakys kokio nuoseklumo jos turi būti? O kodėl su teiginiu nesiginčysiu? Dėl vientisumo. Pamenu vieną komentarą, rašiusi mergina teigė, kad skaitant mano blogą, ją apėmė jausmas, lyg tai būtų knyga su išplėštais puslapiais. Vientisumo stoka. Ne kitaip. Praleidau porą gabalų.
O antras punktas tai idealus. Nes aš niekaip nenusprendžiu tai racionali aš, ar romantikė. Humanitarė (darbo pobūdis, dailės mokykla, rašinių konkursai), ar tiksliukė (realinė klasė, elektronikos inžinerijos studijos, darbo pobūdis :)) ). Jau vien mano blogas koks. Čia romantiškas ir paslaptingas, čia ciniškas ir atviras iki nuogybės. Myliu už tai, ko turėčiau nekęsti ir taip toliau.
Ech, eklektiškoji. Bet juk tai taip platu. Ir taip smagu.
Labanakt.