Category: Tai ko nėra ir laiškai

Labas, mielas mano gyvenimo filmo kolega,
perskaitei kreipinį ir tavo akyse įsivaizduoju tris klaustukus. Iš viso šešis. O ką? Viskas ne taip? Ar nevaidini To Kuriam Rašau Laiškus rolės? Ar nesu savo filmo didžiausia žvaigždė, kuriai patrepsėjus kojomis keičiasi dekoracijos ir aktoriai? Savo gyvenimo filmo žvaigždė, kurio niekas neatleis iš pareigų.
O žinai kodėl aš apie tai? Nes pastebėjau, kad šitame filme atsirado per daug statistų. Nereikšmingų foninių personų, kurios gadina gražius kadrus, nors nieko ir nereiškia. Pastebėjau, kad jau laikas perrašyti garso takelį, mat dienos ir karštos naktys  prisipildė nereikalingų minčių. Pastebėjau, kad ir scenarijų reikia šiek tiek pataisyti, kol filmas iš juodosios komedijos su veiksmo ir mistikos elementais netapo drama. Pašalinti kiek ištęstas vietas. Ne gumą gi tempiam, o gyvenimą vaidinam.
Ak! Ir ne, man nereikia dublerės kaskadininkės. Nereikia dublerės ir nuogybės scenoms.  Aš viską galiu pati.  Mano kūnas nusėtas mėlynių. Mano žodžiai nuogi ir basi. Aš pati. Ir jei galėčiau ką nors nusisamdyti, tai norėčiau grimerės ir kirpėjo. Aha, matau (jaučiu girdžiu žinau) – juokiesi. Aš gi sakiau, kad komedija!
Šį kartą tiek. Laikykis ir siųsk atsakymus.
Salomėja

Lietaus muzikoje skamba vilionės. Ir dainos žodžiai “I love the rain”. Tarsi Undinių žali plaukai, raizgosi mintys apie šuolius, bėgimus, pasiryžimus. Ar kada nors mes į mane atidų žvilgsnį ir pamatys dvi-tri-trylikalipumą, kuris kartu toks vientisas ir nuoširdus. Vilionės vilionės vilionės. “Tu graži mergiotė” – sako man. Ir aš nebeklausiu, kaip ir kodėl. Nes niekada savim neabejojau, tik ta kita, kuri nori glėbio, gėlių ir ašaras džiovinančių žodžių. Gyva. Nes niekada neabejojau. Ir tik truputėlį leidau sau tikėti netiesa, sakoma kitų žvilgsniais. Ir tik.  Ir kiek lietus daug išviliojo. Amžinybės pažadai, bučiniai, kelionės. Net, kai gavau naują tapatybę ir laksčiau tvarkydama dokumentus – lijo. Pažink mane. Laiko dar yra. Nes dar lyja. “I love the rain”.

Labas,
neperkaitai dar? Aš tai jau seniai pripratau. Žinai, visi čia mėgsta sakyti, kad gi kai -20 tai galima apsivilkti ketvirtą megztinį, o štai, kai +30 jau nieko nenusirengsi. Nepuolu ginčytis (tiki? matyt senstu), bet galvoju, kaži kiek tų minusdvidešimtininkų sutiktų tokioje temperatūroje gyventi 3 savaites. Valgyti, miegoti, dirbti, praustis, skaityti knygas, žiūrėti filmus – viską prie -20. Ačiū, aš renkuosi karščius.
Apsilankymas darbo biržoje visada pravalo galvą. Jau daugiau, kaip metai esu oficiali bedarbė. Jau moterytės nebekelia baimės, o tušti koridoriai gerokai stebina. Po to išeinu šviesia galva. Ir pėdinu namo sijono kraštais šluodama miestą. Lengva ranka švaistau pinigus: kosmetika, skara, knygynas. O čia ir sustoju, mat jau pusmetį besitęsiantis neskaitadienis pasireiškia …
O aš tau kada nors sakiau, kad retai kada pajaučiu, kai iš vieno savo pasaulio pereinu į kitą. Bet šią vasarą patyriau, kad buvau dingusi kažkur gana klampiai. Pora smūgių ir įkvėpiau, kaip dūstantis skenduolis.  Patirtis įdomi.
Vakar, gurkšnojant eilinį  balto, sakiau, kad norėčiau padaryti porą gerų žingsnių šiame strateginiame žaidime. Gal būt pakišti savo figūrą, strategiškai pasiduot, užleist vietą, sutaupyti visiems laiko. Aš žinau, kad žaidimai žaidžiami tam, kad būtų smagu. Tačiau, kai žinai, kad nelaimėsi, tai nori momentinio smagumo. Čia, dabar, greitai. Ai, žinau, nė nesakyk. Taip atseit negalima. Bet na, aš piktas vaikas, kartais man patinka tiesiog sugriauti žaidimą atsisakius dalyvauti.
Aš jau seniai nebuvau pats svarbiausias pasaulyje susisukęs kamuoliukas. Per daug dažnai atsakinėju į klausimus kodėl. Kodėl man patinka, kodėl pasakiau komplimentą, kodėl myliu, kodėl nenoriu daryti, kodėl verkiu, kodėl ryte nuotaika bloga, kodėl taip pasakiau. Kodėl nenoriu atsakyti, o tiesiog pabūti svarbiausiu pasaulyje susisukusiu kamuoliuku? Todėl!
O kai rašysi man (o rašysi kai skaitysi), parašyk tą receptą ir koks alus dabar yra skaniausias.
Su meile,
Salomėja

Labas,
Kaip laikaisi. Kuo gyveni, kas tau patinka, ar jautiesi liūdnas, ką veiksi rytoj? Taip, aš noriu tave pažinti iš naujo. Sužinoti, kokios spalvos tau gražiausios, koks patiekalas skaniausias ir ar tu mėgsti ledus. Sakysi, kad visa tai jau žinau, kad tiek metų prabėgo, negi galėjau pamiršti? O aš apie tai ir noriu. Žinai, aš kartais svajoju, kad žmonės užmirštu kas aš esu ir pažintų mane nuo nulio. Įsiklausyk į skambesį. Nesuklysk. Aš nenoriu pasikeisti ir būti kitokia. Aš noriu, kad mane tokią pažintų iš naujo. Žavėtųsi ką tik atrastomis savybėmis, didžiuotųsi pataikę nupirkti tobulas dovanas, bandytų įvertinti ar iš ties raudona yra mano mėgstamiausia spalva.  Kaip čia taip? Supraski. Tėvai pažįsta kelias dešimtis metų. Jie puikia žino, kad nemėgstu kopūstų, o razinos kepiniuose man nepatinka. Žino, kad sidabriniais papuošalais visada džiaugiuosi ir suskaitau visas knygas apie vampyrus. O jei taip prarastų žinojimą. Jei iš naujo klaustų ar tiks balandėliai pietums. Arba iš veido išraiškos bandytų nustatyti ar man skanu. Jei rinktų dovaną ir suktų galvą, gal auksas? Ir tada skambintų ir bandytų subtiliai iškvosti mano požiūrį. Kaip būtų gera jei tave bandytų pažinti, o ne dėtųsi, kad taip yra. O kiti? Draugai ir mylimieji. Pagalvok, kodėl taip jaudina naujos draugystės? Tyrinėji, uostai, skanauji. Ir kai jau pasisakai, kad štai aš tave ir pažįstu – nustoji stengtis. Jei sakysiu taip – supyks. Jei nutylėsiu – atsileis. Jei duosiu užuominų, kad noriu tam tikros rūšies dėmesio – nesupras. Ir gėlių nedovanos, nes tai ne jo stilius. Ir niekas niekada nepasikeis. Viskas ištyrinėta. Galvoje susidėlioja modelis. Yra taip ir ne kitaip. O tada seka seka seka… Ak, tu nemėgsti bulvių, todėl tau jų nekepsiu. Žinau, kad nepatinka padažas, bet vistiek pripilsiu kupiną lėkštę. Daug nesusikalbėjimų. Daug pykčių. Tėvai nesupranta vaikų, vaikai – tėvų, poros skiriasi, draugai tampa priešais. Tik todėl, kad nebenori pažindintis. Susidėliojame galybes konstantų, ir tik taip vertiname aplinką ir žmones. Jis/ji/jie/jos anksčiau mane aprėkdavo, nes… Tai ir dabar ant manęs rėkia, nors… Nors viskas ne taip. Nors svetimo žmogaus tuo nekaltintume, tiesiog pabandytume suprasti. Įsivaizduok, kaip smagu būtų jei kiekvienų metų pradžioje išjungtume pažinimą. Ne visiškai. Mes žinotume, kad štai čia mano mama, geras draugas ar vyras. Bet reiktų vėl ragauti, lyžtelėti, bandyti, patirti. Ir taip nuolatos, ir taip kasmet. Be jokių “taigi tau nepatinka kopūstai”, tik su “gal paragausi kopūstų? aš moku juos paruošti tikrai ypatingai”. Ar supranti, mielas, apie ką aš čia. Štai su tavimi galiu tai padaryti, o kaip įgalinti visą pasaulį daliniam atminties praradimui?
Pagalvok, ir iki
Salomėja

Tai paklajojai? Parėjai? Parsivilkai? Grįžai? Po kiek laiko? Beveik po metų. Ir ką matei? Kokių žinių man parnešei, kada gi iššnibždėsi viską į ausį? Ar ir vėl sukelsi man ilgesius, naikinsi svajones (nepamiršdamas čia pat pakurstyti naujų)? Pasiilgau tavęs. Trūko tavęs. Džiaugiuosi, kad grįžai. Dabar pasėdėk. Papasakosiu tau apie tuos metus.
Taigi, po to kai pabėgai, taip nieko ir nepranešęs, aš bandžiau pakeisti tave kuo nors kitu. Kartais pavydavo, o kartais tai atrodė tarsi koks pakaitalas. Dirbtinis skonio stipriklis. Emocijos su E raide. O visgi gyvenau. Mečiau darbą. Aha, teisingai išgirdai. Daug kalbėjusi aš ėmiau tai ir padariau. Ir dar lyg šiol nesigailėjau nė akimirkos. Nebent tik dėl to, kad ne visada teisingai išnaudodavau laisvą laiką. Gerokai per daug (pagal tam tikrą mano skalę) energijos buvo išnaudota ašaroms ir pykčiams. Per mažai tiems dalykams, kurie atveria minėtuosius. O tavęs nebuvo. Tavęs ir visų mažųjų tavo pagalbininkų. Ir visgi gyvenau. Toliau. Po truputį. Kartais emocijomis su E raide, o kartais ir tikromis.
Kaip matai, Mielas, gyvenu vis dar ten pat.  Tiesa, čia viskas apsipynė, apsilipdė, apaugo mumis. Sunku net suvokti, kaip greitai sienos aplimpa tavo dvasia. Nenukrapštysi, kaip voratinklio. O ir tų mes neliečiame. Šituose namuose mane kažkas laiko. Nes čia jaukiausia, erdviausia, mieliausia. Nes čia. Ir kaip visada aš… …margai ir spalvingai

Tu, Nematomas, praleidai daug… O juk atrodo visai neseniai…
Aš pradėjau kolekcionuoti 13 namų nuotraukas.  Ar atvežei bent vieną iš Nematomųjų pasaulio? Aš paaugau, pasikeičiau (tik nežinau kam ir kodėl). Dešimtis kartų nusivildavau ir šimtus kartų  įsimylėjau iš naujo. Aš turiu dar daugiau svajonių. Ir kai kurios išsipildytos jau. Pagaliau pabuvau ne Lietuvoje. Linkėjimai iš Talino

Tu nepatikėsi manimi. Bet ten net negalėdama paeiti, šliaužiau su šypsena. Atsisakiau bet kokių siūlymų grįžti į viešbutį. Gaudžiau akimirkas, laikiau jas delnuose. Ir regis dar dabar jos neišslydo. Tada buvo emocijos tikros. Be stipriklių.
Žinok aš pagaliau galutinai pakeičiau plaukų spalvą. Bus jau koks pusmetis. Grįžau prie tos, kuri geriausiai mane atspindėjo. Žinau žinau, aš tavo nuomonę. Seniai reikėjo, bet vis galvojau, kad gal jau užaugau, gal užteks kvailioti, gal… Bet vis dar vaikštau susivėlus ir nežinau, kaip atrodo šukos.

Ak, Mielasis, aš nujaučiau, kad grįžti. Vasaros pradžioje, prie Balto tilto, vakarop… Atskriejo i š tavęs žinia: “artėju”. Laukiau. Gyvensim toliau. Visi.

mielas, Nematomas… Tuoj tuoj papasakosiu, kur buvau ir nebuvau, ką veikiau ir neveikiau

Labas,
Tai aš tau kaip visada papasakosiu apie savo dienas.
Penktadienis.
Dienos eiga bloga. Puikiai žinai kodėl. Darbas, darbo, darbui. Su tuo susijusi nemiga, savivertės sumažėjimas ir absoliuti apatija.
Vakaras geras. Antrasis važiavimas DUspirDUku. Gaila niekada jo nepamatysi. Bet gal kada nors išgirsi, bo populiarus šitas daiktas. Ir pypkės parkelyje šalia pilies.
Šeštadienis.
Daug miego ir bandymas prisijaukinti svetimą žvėrį – dviratį. Sako daiktams nereikia vardų. Nereikia ir jų žmoginti. Tiesa, kartais daiktai protingesni ar bent jau tikrai nepasielgia taip netikėtai kvailai. ~20km puikiai užtenka antram pasivažinėjimui. Kad nedingtų nei džiaugsmas, nei noras.
Sekmadienis.
Blog dizaininimas. Sriuba. Ir vakarop laužas vidury kambario. Netiki? Paklausk liudininkų. Lauže kepama mėsytė, prancūziškas batonas, vynas ir kaljanas. Ir sakyčiau tas laužas yra puikus būdas susišildyti kambarį. Nes vis dar tenka pasivilkti einant miegoti.
Pirmadienis.
Ir vėl į karą. Ir pienės nužydės, alyvos nebekvepės, laužai užges, o aš dirbsiu dirbsiu dirbsiu…
Tai tiek šį kartą. Priešpaskutiniai laiškai gi. Iki.
Salomėja

Žadėjau tau parašyti, bet vis va neprisiruošiau. Ir šiaip keista, nes dažniausiai tau atrašinėju, o ne rašau. Ar sapnai gauna laiškus? Net ir tolimi?
Kaip visada galiu pasirinkti rašymo toną: cinišką, abejingą, liūdną, svajingą, chaotišką…
Pirmuoju sakyčiau: viskas gerai.
Antruoju sakyčiau: viskas gerai.
Trečiuoju sakyčiau: viskas gerai.
Ir visais kitais sakyčiau taip pat.
Vistiek raidės neatsako į klausimus.
Dabar man beprasmių klausimų metas: kam ir kodėl? Dėl ko? Ar?
Klausimai gimdo mintis. Nebeieškau naujo darbo, nes man gyvenime reikia visai ne to. Atsakymas ko gi reikia – jau atrieda. Ir jei “Mažojo Genijaus” leptelėjimas bus įgyvendintas aš tikiu, kad ir kitkas jau ne už kalnų.
Mergaitei, kuri viena išliuobia visą sangria aš priminčiau, kad pati kalta. Nėra ko šiandien dejuoti.
Kelintą kartą jau ketinu pasiilegti taip, kaip niekas nesupras? Beveik niekas. Ir vėl be palaikymo atrėminėti: kam tu taip, žmonės taip nedaro, taigi visiems blogai, reikia kentėti ir t.t.
O kodėl sakai, kad šitas laiškas liūdnas? Jis tik praneša apie pokyčius. Tik apie pokyčius. Gal net ir laiškų nebebus. Gal net šitas blogas skaičiuoja paskutines savaites. Tik nereikia bijoti.
O lochų planetą kai ten apsigyvensim reiks pervadint.
Tai tiek. Iki
Vis dar Salomėja

Klausimu į klausimą:
Ir kam viso to reikia?

Labas,
šitas laiškas nebus labai linksmas. Ar reikia sakyti krizė? O gal suanagramint ta žodį ir sakyt, pvz., zirkė :).
Pastaruoju metu stipriai jaučiamas lochatrono vartų atsivėrimas. Gal ir teisingai Laura sako, kad reikia atsinešt man tą lochus siurbiančią skylę ir pakabint darbe.
Nu tikrai.
O aš jau pradedu jaustis bėjėgė mergaitė. Atrodo tuoj atsisėsiu kamputyje ir kaip smėlio audrai leisiu save užpustyti aplinkybėmis.
Šiandien mane pribaigė vienų aplinkybių pasikeitimas. Aplinkybės tos pasikeitė netgi į gerą. Bet buvo taip, kad man pasakė: “bus šitaip”. Ok, viskas labai blogai, bet kaip nors išgyvensiu. Verčiuosi per galvą pergyvendama ir bandydama sugalvoti, kaip čia padaryti geriau. Visa tai liečia ir trečius asmenis, su katrais reikia derint, tartis. O tada šast ir vėl man gi sako “ai darom vėl taip pat kaip anksčiau”. Oiblia. Kai aš šitiek pergyvenau, zyziau ir netgi nemiegojau.
Bet žinok yra ir gerų dalykų. Per įkurtuves pyst ir sudužo kaljano vaza. Bet a) šukės gi laimę neša (kaži kaip neša? Rankytėmis apkabina ir skamčiodamos tempia?); b) dabar turim gražesnę vazą.
O dar tikiuosi greitai turėti naują rankinę. Šiandien išsikirpau medinukių rankenų eskiziuką. Bet niekaip neapsisprendžiu kokios medžiagos noriu. Aš gi visada sakau, jei neapsisprendžiu tarp trijų varijantų, tai reiškia, kad man reikia trijų rankinių. Ne?
Šia gaida ir baigsiu.
Salomėja
P.S. Pastaruoju metu manau, kad man labai sekasi, bet kažkodėl tai visiškai neįtakoja nuotaikos. KPŠ?