Žadėjau tau parašyti, bet vis va neprisiruošiau. Ir šiaip keista, nes dažniausiai tau atrašinėju, o ne rašau. Ar sapnai gauna laiškus? Net ir tolimi?
Kaip visada galiu pasirinkti rašymo toną: cinišką, abejingą, liūdną, svajingą, chaotišką…
Pirmuoju sakyčiau: viskas gerai.
Antruoju sakyčiau: viskas gerai.
Trečiuoju sakyčiau: viskas gerai.
Ir visais kitais sakyčiau taip pat.
Vistiek raidės neatsako į klausimus.
Dabar man beprasmių klausimų metas: kam ir kodėl? Dėl ko? Ar?
Klausimai gimdo mintis. Nebeieškau naujo darbo, nes man gyvenime reikia visai ne to. Atsakymas ko gi reikia – jau atrieda. Ir jei “Mažojo Genijaus” leptelėjimas bus įgyvendintas aš tikiu, kad ir kitkas jau ne už kalnų.
Mergaitei, kuri viena išliuobia visą sangria aš priminčiau, kad pati kalta. Nėra ko šiandien dejuoti.
Kelintą kartą jau ketinu pasiilegti taip, kaip niekas nesupras? Beveik niekas. Ir vėl be palaikymo atrėminėti: kam tu taip, žmonės taip nedaro, taigi visiems blogai, reikia kentėti ir t.t.
O kodėl sakai, kad šitas laiškas liūdnas? Jis tik praneša apie pokyčius. Tik apie pokyčius. Gal net ir laiškų nebebus. Gal net šitas blogas skaičiuoja paskutines savaites. Tik nereikia bijoti.
O lochų planetą kai ten apsigyvensim reiks pervadint.
Tai tiek. Iki
Vis dar Salomėja