Category: Tai ko nėra ir laiškai

Labas,
Skaitysi laišką? O jei pažadu neparašyt nieko įdomaus ir naudingo? Gi tik sugaiši laiką.
Keisti tie žmonės. 🙂
Aš šiandien visą dieną galvoju apie daiktą. Ir apie tai, kad neturiu jam pinigų. O tada užsuku kai kur, ir randu ne ką blogesnę alternatyvą 4,16 karto pigiau. Ne, tikrai ne blogesnis šis daiktas. Kokybė gal net geresnė. Tiesiog jis jau naudotas. Būna ir taip. Po visos dienos zyzimo. 🙂 Gerai jau geriai, mano raganiška nuojauta, mane ten nuvedė. Aš net pinigų iš bankomato paiėmiau tiek kiek reikėjo, nors visai negalvojau ką nors rasti ar pirkti. Tik laiko iki pasisvečiavimo pas vyrą lišno turėjau.
Pagaliau iš vyro atsiėmiau savo pliušinį chalatą. Dabar sėdžiu šiltai susisupus ir man dzin kas už lango. Ta proga ir vyno pagėrėm. Turiu gi padėt barą ištuštint. Sakė nieko negeria vienas. Aš tai be kompleksų:) Moku ir viena, jei noriu.:) Jei. Jei noriu. Sutarėm, kad pasiimsiu kaljaną:). Ne šiandien.
Įrašinėdamas junglę muzikikę pareiškė, kad sunku būtų pamiršt vienas kitą, kai aplink tiek dovanotų daiktų (pvz., usb atmintinukas). O kam pamiršt? Taigi eisim alaus gert :). Ech, vėl ta bloga mano įtaka:) Tik geriam kai susitinkam:)
Keisti tie žmonės. Prisiklausę visokių stereotipų. Jei esi paliktas tai turi pykt, verkt, nekęst. Jei palikai, tai turi jaustis gerai ir kitaip neturi teisės, nes pats kaltas. Ir taip toliau. Ir taip toliau. O regis ir teliko nežiūrėdavom. Pasakai tą stereotipą ir juokiesi. Nes gi taisyklės tiems, kas nežino kaip gyventi.
O Donatą už kosmoso karus (nuorodos nespausti, nes čia čytinimas) tai lupsiu. Važiuoju troleibusu ir galvoju kiek resursų jau priaugo kol svečiuose buvau..
Nesergi? Manęs tai ir neklausk. Aš negaliu sirgt, tai reikštų bankrotą. Taip ir sukamės. Žaidžiam gyvenimus, gyvenam žaidimus.
Tuo ir baigsiu,
Ate,
Salomėja

Kai skaitysi šį naktinį įrašą, suprasi, kad apkabinimas skirtas tau. Nes ne veltui šiandien manęs ieškojai.
Apkabinu, tam kad galėtum ant mano peties išsiverkti.
Verk. Nes nėra nieko skaudžiau už užsidarančias duris. Ir žinojimą, kad niekada jos neatsivers. Sakei, kad išmetei raktus, kad pagundos nekiltų vėl jų atverti. Tikiuosi išmetei juos ten, kur negalėsi rasti ir pasiimti.
Verk. Aš vis dar tave apkabinusi. Girdžiu, kaip stūgauja vilkai. Girdžiu dužtančio stiklo garsą. Girdžiu, kaip į gilią upę krenta geriausi prisiminimai. Norisi šokti paskui juos? Bet tegu plaukia. Kažkas stovės ant kranto. O tavo prisiminimai plaukdami pro šalį gal pradžiugins jiems dieną.
Verk. Nors nebūtinai tavo skruostais rieda ašaros. Ašaros tai tik sūrus vanduo. Aš nušluostysiu tas tikras, kurių nerodai niekam. Bet gi žinai, kad dėl tam tikrų gebėjimų jas matau. Pilnas kambarys nematamų ašarų, besijungiančių į mozaikas…
Verk, arba pyk, rėk, drąskykis kaip katė, arba susisuk kaip šuniukas po suolu.
Verk. Verk iš laimės dėl to kiek daug dar laukia. Kiek kartų taip verksi? Vadinasi tiek kartų prieš tai patirsi. Dėl tų patirčių juk verta verkti po to. Po to.
Verk. Bet žinok, kad yra kas apkabina.

-Labas! – Šaukiu persisvėrusi per langą, – į vidų neik! Šiandien eisime pasivaikščioti!
Kur gi vaikšiosim tu manęs paklausi. Visur. Tiesiog paklaidžiosime mano vidinėmis gatvėmis.
Kodėl gi nepradėjus nuo šitos? Visai gera gatvė. Ir vadinasi puikiai – Išsiliejimo g. Čia gi, mielasai, užsuku aš išsilieti. Vat eini, ir ties šiuo stulpu gali išlieti pyktį. Pažiūrėk, jis ne kietas. Kaip bokso kriaušė. Apspardai, pakumščiuoji ir pasidaro lengviau. Nenori? Na taip, ne visada ir aš pikta būnų. Šios gatvės viduryje yra mažas skverelis. Vadinasi jis keistai – Dalijimosi Parkas. Lyg tie trys medžiai turi teise vadintis parku. Dalijimosi parkas Išsiliejimo gatvėje. Todėl čia privaloma dalintis džiaugsmais ir kitomis geromis emocijomis. Jas išlieti. Šiame psiaudoparke supynės. Prisėdi, supiesi. Lieji geras nuotaikas. Sūpt aukščiau – buvo gera diena. Sūpt dar aukščiau – sutikau puikių žmonių. Sūpt iki dangaus – esu laiminga! Pasisupom ir gana. Keliaujame toliau.
O tu pastabus.. Maniau prasmuksim pro šį skersgatvį ir nereiks tau jo rodyti. Kaip atrodo ši paslaptinga gatvelė taip ir vadinasi – Užsisklendimo skesgatvis. Čia nulendu, kai nenoriu bendrauti. Tada apžiūrinėju apleistų namų griuvėsius. Kartais nepaisydama užkaltų angų juos išlandžioju ieškodama vidinių lobių. Kartais kuriu buvusiems gyventojams istorijas. Kartais tiesiog stebiu likusių gyventojų balkonų gėles. Nors kaip visada viskas mums po nosimi. Štai, kad ir šis grafiti ant sienos. Kažkas parašė “myliu tave”. Mano (!) vidiniame skesgatvyje. Ot niekšai nevidonai.
Tai priverčia vėl atsiverti, prisiminti, kad yra ir kitos būtybės, ne tik aš. Todėl galime traukti toliau. Ten kur judėjimas.
Išėjome į Saviraiškos aikštę. Čia stovi gausybė palapinių. Tarsi prekybvietės kokios. Į jas galima visada užsukti ir pasireikšti. Tapyti. Paklausyti muzikos. Išmėginti įvairias veiklas. Net jei tai virtuoziško sumuštinio tepimas. Tiesa į šią aikštę sunku patekti jei eini iš kitos pusės. Nes ten yra Tingulio prospektas. Jis ilgas ilgas. Ir kas nors jame vis užlaiko, sukelia smalsumą. Tai gatvės muzikantas, tai praeivis, tai kokia aludė… Sunku iš Tingulio prospekto išsikapanot. O kad jau čia atsidūrėm tai ir prisėskim. Antai ten… lauko kavinukėje.

Labas,
štai gimsta dar vienas mano laiškas. Ir vėl ne popierinis. Nes tu neturi adreso. Todėl rašau čia. Kaip žinutė butelyje. Gal rasi, gal perskaitysi, o gal raidės sušlaps ir nusiplaus taip nieko ir nepasakiusios.
Kas blogesnio? Ai nežinau. Darbinės nuotaikos nekokios. Žinai, kai reikia apsispręsti dėl kai kurių dalykų visada sakau, kad atsakymą mes žinome. Ten giliai. Hm. Dabar nežinau. Tikrai. Jau trečią kartą turiu apie tai galvoti bliam. Ir taip, ir anaip negerai. Gal tikrai eit baldų rinkt [[darbinis juokas]]?
Kas dar blogesnio? Eiliniuose supermarketuose neįmanoma rasti juodų rašalo kapsulių. Ok, kapsulės apskritai ne lygis, bet aš ir nesiekiu aukštumų. Vat na prireikė ir nors nusišauk. Teks eit į kokią special parduotuvę. Nors manau, kad man reikia tušo. Tada plunksnų. Ir prasideda išlaidos:) Mažumėlę apleisiu akrilą. Neturiu sąlygų juo piešti, bet gimė naujų idėjų ir įkvėpimas.
Kas geresnio? Pvz., parduotuvėje, kurioje perku vakarienę rasti tamsaus Samsono.
Dar gi sužinoti, kad artimas žmogus pasiilgo savo garbanotos Mėjos. Ačiū D. :)) Mes dar nuvažiuosim prie jūros. Pamatysi. Gal per tavo gimtadienį?
Dar gi galvoju, kad jau šitas namas stovi nesudegęs reikia daryt įkurtuves. Turiu gi išmatuoti kiek žmonių telpa bute. Ir dovanas susirinkti. :))) Kaip gi kitaip? Klausi ką kviesiu? Gal ta, kieno mintyse rudos akys, gal tą su ramentais strykt pastrykt, dargi juos. Štai ir rinkinukas. Na ir tave. Čia jau net atskirai sakyt nereikia. Jei tik gausi laišką.
Laikykis,
Salomėja

-Apie ką dainuoji?
Apie sniegą. Ir apie apsnigtas tulpes. Apie tai, kaip esu po ledu ir koks gražus pasaulis iš ten matosi. Dainuoju apie tai, kad nenoriu jo, to pasaulio. Noriu šiltų gelmių.
-Ką skaitai?
Apie jos meilę. Negaliu patikėti. Jaučiuosi lyg radusi sesę. Tokią pačią ne šio pasaulio gyventoją. Tokią…
-Ko liūdi?
Nes apsnigtų tulpių nebūna. Nes kalnas prieš akis. Nes norisi save apkloti juoda spalva.
-Ko šypsaisi?
Nes žinau, kaip atrodo mylinčios tamsios akys. Nes gera svajoti duše. Nes siautę demonai baigia nurimti. Nes ateina ramybė. Nes sapnų fėja dovanoja spalvas.
-Apie ką svajoji?
Minčių laisvę. Nes veiksmų jau turiu. Svajoju neturėti norų.
-Kas tu?
Ta, kuri stovi ant kalno. Besiplaikstančiais plaukais ir suknele. Ta, kuri be garso dainuoja. Ta, kuri žino. Ragana, kuri įvairiausiais burtais stengiasi sunaikinti lig šiol viduje gyvenusią mergaitę. Ta, kuris stebi pasaulį. Ta, kuri žaidžia su likimu kortomis. Arba laimėsiu, arba sekasi meilėje. Bet, kuris atvejis tinkamas.
-Kur tu?
Tikrai ne čia. Nesurasi manęs. Apsiklojusi juoda spalva aš visus matau. O pati, kaip lietus. Ką tik buvau, vėl pradingau. Dainuoju sau be garso, o manęs nėra.

Pasivaikščiokim. Duok ranką. Kodėl niekada man neduodi rankos? Juk per pirštų galiukus persiduoda tiek daug. Meilė, šiluma, energija. Duok ranką. Šiaip, be įsipareigojimų ją laikyti amžinai. Tiesog taip gera. Reikia išlydėti vasarą. Paskutinė ji šiais metais buvo. Vasara. Dabar pradės gelsti lapai. Man labiau patiktų jei jie raudonuotų. Gal žinai nuo ko priklauso, kad šis klevas bus raudonas, o anas geltonas? Tu gi viską žinai. Tai kodėl man nesakai… Bet tai nesvarbu. Nors kartais nesvarbūs dalykai pasirodo buvo esminiai.
Tas rudens etapas, kai medžiai nusidažo, prasideda šalnos, rytais į plaukus veliasi mažų voriukų supinti voratinkliai, toks romantiškas. O pamenu kai eidavau į mokyklą tokiu lauku, iš po kojų pasklisdavo kurapkų pulkelis. Lėkdavo jos kažkur, lyg kas veja. Ir taip kiekvienais metais. Kažkaip keistai čia kalbu. Lietus nuteikia seksualiai, ruduo romantiškas. Kažkas čia ne taip, nes man būdinga visur įžvelgti tik neigiamus dalykus. Bet gi ruduo… Deja, nevisada ruduo toks būna. Kartais nuo pat pradžių žvarbus vėjai ir lietūs neleidžia pasidžiaugti spalvotais lapais. Tačiau šiemet sulauksim. Aš užsisakiau. Žinai gi, kad turiu pažinčių tarp dievų ir deivių. Štai su Lietaus deive visai neblogi santykiai susiklostę. Užsakiau rudenį mums ir dėl mūsų. Juk turiu daug pamatyt, o tu žadėjai daug parodyt. Tada, kai miestas gražiausias. Tikiu, kad taip ir padarysi. Arba noriu tikėti.
Taip vat ir bėga laikas. Darydamas mus stipreniais. Nepamenu pernykščio rudens. Turbūt neįsimintinas buvo. Žinau, kad tada pradėjau suvokti labai svarbius dalykus. Ir ne medžių spalva man rūpėjo. Kaip tik prieš savo gimtadienį. Blaškiausi, nežinau ką galvojau. Jis man sakė, kad čia dėl gimtadienio. Krizė. Galvokim, kaip mums patogiau, ar ne?
O ryt jau ruduo. Troleibuse turbūt sutiksiu ne vieną mokinuką su gėlėm. Miestas šurmuliuos, jaunimėlis švęs naujų vergovės metų pradžią. Ir rudens taip pat. Ruduo ruduo, aš pamenu tą kvapą. Kaip kvepia šlapi lapai. Aš tau pasakysiu, kad šiandien štai, tas kvapas tvyro. Tik duok man ranką. Tu žinosi ką turiu omenyje. Tas rudens kvapas. O vėliau atšals. Prasidės nuolatinis lietus. Bus tamsu. Visi niurnės, bambės ir piktinsis pasaulio neteisybėm. Lyg rudenį pasaulis neteisingesnis nei pavasarį. O aš vaikščiosiu šlapiais plaukais. Ir mylėsiu tą šaltą bjaurų lietų. Medžiai jau seniai bus be lapų. Ir žvelgdama per langą matysiu juodai baltą pasaulio paveikslą. Bet juk toks jis irgi gražus. Nereikia nė specialių foto juostelių, nei redagavimo programų. Nespalvotas pasaulis. Toks koks yra. O dar jei ryte atsikėlusi pamatysiu ploną sniego sluoksnį. Kas kad jis nutirps po kelių valandų. Ką tau reiškia sniegas? Juk žinau, kad reiškia. Toks bus tas ruduo. Kartu ir atskirai.

Manęs truputį nėra ar ne? Čia tie patys garbanoti plaukai, tos pačios pilkos šaltos akys, ta pati raudona spalva. Bet tau štai užsukus nebegirdau karšta jausmų arbata. Nebeprašau prikalti vidinės lentynėlės ir nebepasakoju ką vaizduoja raštai ant svajonių namo langinių. Klausi manęs kodėl? Jei sakyčiau, kad nežinau tai meluočiau. Todėl tu ir neklausi? Žinai, kad nemėgstu meluoti, ar ne? Tu juk žinai, kodėl aš tiek daug gyvenime tyliu? Nes negaliu sakyti ne tiesos. O mano tiesa dažniausiai nepriimtina, gal net skaudi. Ne kitiems. Man pačiai. Dažnai nesuprantama. Sakai, dėl to ir tyliu, nes bijau, kad nesupras? Man regis aš jau nieko nebijau. Labiau man gal nesvarbu. Kai svarbu, kad suprastų gi išsižioju ir nepatingiu kartoti, kartoti ir dar kartoti, kol žodžiai pasiekia tikslą. Klausi kas čia bruzda? Tai vis tie patys nykštukai. Apsigyveno dar keli. Vienas itin bjaurus. Kiekviename žingsnyje spygiu balsu rėkia “netikėk, tai ne tiesa. netikėk, tave apgaus. netikėk, juk žinai, kad esi niekas”. Traiškyt sakai tokius reikia? Bet negaliu, jis mano. O sėdi taip arti ausies. Ir toks spygus. Niekaip negaliu negirdėti. Yra ir dar vienas naujokas. Jis nuolat bėga priekyje manęs, iššniukštinėja kelią ir pasako ar saugu. Tokie jau jie prieštaringi. Kodėl klausi kokia muzika skamba mano galvoje? Norėčiau pasakyt, kad tyla. Bet ta tyla pastaruoju metu per daug įsikalbėjo. Avangardine muzika aš tai pavadinčiau. Tranki, pikta, nūnai nutylanti ir vėl skambanti, taip, kad nė nenujauti ką išgirsi po sekundės. Lyg muzikinės dėžutės melodija, o po to lyg elektrinio pjūklo džiaržgesys. Tokia tokia, kaip ir paveikslai. Kaip ir paveikslai mano galvoje. Turiu dar keturioliką dienų. Kam? Vieną kūrinį nupieštą jau seniai seniai perkelti ant popieriaus. Ar tai padarysiu? Jei būsiu nelaiminga tai tikrai taip. Kuo čia dėta laimė? Papasakosiu vėliau. Tiesiog taip bus. Laimė daug ką sunaikina, daug kitų pojūčių nuslopina, žlugdo mintis. O jos vistiek visi siekia. Žinai ir aš siekiu laimės. Nes taip reikia. Jau klausei manęs kokia man iš to laimė. Gal čia ir yra visa esmė. Laimė yra tikslas. O šitame kelyje tikslas labai labai nutola. Kuo jis toliau, tuo ilgiau eisiu. O kelionę šią noriu ištęsti. Ne iki dvylikos plius vienų metų. Iki amžinybės. Va toks tas ir mano atsakymas. Ar tinka? Nežiūrėk į mane, kaip į beprotę. Tarp kitko, prieš kelias dienas man pasakei laimės kainą litais. Ir tu teisus. Visai teisus. Pridėčiau dar kelias šimtines dėl atsargos (ar tu pastebėjai kokia esu atsargi? ). Tik jei turėtume tą sumą ar mudu išplauktume? Nemanau. Taip jau gaunasi. Tu man atsiunti laišką, kuriame parašai, kaip skęsti. Aš tau parašau atsakymą, kad nė velnio, žiūrėk, radau, kur giliau. Tu man atrašai, kad gal ir giliau, bet nežmoniška srovė išneš, o štai tavo vieta tobula skendimui. Aš vėlgi tau taipinu, kad koks ten tobulumas jei vandens tik iki kelių, o aš štai stoviu pelkėje, kuri mane garantuotai įtrauks gylyn. Bepročiai? Kur jau ten. Mano mylimas dievas dar didesnis beprotis. O kiek dar tokių aplink. Net neįdomu darosi. Pameni kai tave vedžiojau po savo vidinį labirintą? Kaip gaila, kad tada neužklydai į vieną slaptą vietelę. Tada taip laikiau kumščius, kad pasuktum į tą pusę. Bet praėjai. Ten buvo prieangis į ketvirtą mano pasaulį. Kuo įpatingas ketvirtasis? Tiesiog pirmas, trečias, šeštas, septintas ir tryliktas yra svarbiausi. Visi kiti – o, na kada nors papasakosiu. Taigi, grįžkime prie ketvirto. Šio pasaulio pamatus sudaro dalykai, kuriuos kada nors buvo gaila išmesti iš gyvenimo. Todėl ketvirto pasaulio gravitacija labai stipri. Jis traukia traukia traukia. Čia gyvena žmonės, kurių nebereikia, bet negaliu pamiršti. Čia sukrauti daiktai, kurių niekada neišmesiu. Įsivaizduoji, kaip man čia patinka kankintis. Juk jie visi žino, kad yra nereikalingi. Vaikštau ketvirto pasaulio gatvėmis ir matau jų nuoskaudą. Ją sukėliau aš. Dar matau viltis, nes o gal, o gal paimsiu kartu, gal man prireiks… Kodėl tau rodau dabar šitą pasaulį. Nes noriu parodyt savo bejėgiškumą, mokėjimą save kankinti, trauką pažiūrėt atgal. Bet na tai tik vienas pasaulėlis. Ne pats svarbiausias. Pavargai jau su manim čia trintis? Gali pasilikt ketvirtame. Bet ne. Tau pakeliui. Dar pasilinksminsime. O tu bijai tamsos? Aš tai bijau šviesos. Gal todėl savo namuose, apart stalinės lempos dar nebuvau užžiebus kitokios. O užuolaidos nuolat užtrauktos. Ir dar per lengvos, per daug šviesos. Vampyriška gal siela. O gal šviesa apnuogina… Gera, man šiandien su tavim kalbėt. Tam draugai ir reikalingi. Nors ir Nematomi.

Labas,
štai guliu lovoje, telefonas sako, kad iki žadintuvo skambučio man liko dar dvidešimt minučių. Todėl imu delninuką ir parašysiu tau šitą laišką.
Svarstai ten tyliai, kodėl gi aš nemiegu turėdama dar 20 min.? Todėl, kad prabudau nuo netikėtų minčių, suvokimo, kad dabar viskas mano rankose. Anksčiau maniau, kad žūsiu viena. Pasirodo tiesiog neįvertinau daug ko. Nuolat sulaukiu pasiūlymų kreiptis jei jau visai bus striuka su finansais. Taip pat mane patikino, kad taip taip kreipkis jei tik reiks vinį įkalt, sieną išgręžt, daiktus pavežti. Jau yra ir tokių, kurie paskubėjo patikinti, kad jei užplūs vienatvės banga, savigrauža ar pan, šauk – atsiliepsim. Pasako tai atsargiai, per aplinkui, pvz., “Na, nenoriu pasirodyt įžūlus, bet jei užkluptų kokios negeros mintys – sakyk – mėginsiu padėt :)”. Tada supranti, kad viskas priklauso tik nuo požiūrio. Kaip sako MS – viskas mūsų galvoje. O man ir yra svarbiausia tiesiog žinoti.
Bar bar bar… Beldžia lietus į palangę. Ko tu ten beldi, lietau? Gal užeik. Atidaryti langą? Tu lietau, gi žinai, kaip kartais mane nuteiki… Žinai gi… Tik nustok lyt kai man reiks eit į darbą.
Nepasakojau tau tokio keisto atsitikimo, kai kažkada važiavau troleibusu ir mane nužiūrinėjo senutė, tada ji kažką suburbuliavo apie nežmoniškai spindinčias akis ir raganystes, bet nesupratau iki galo.? Vakar gi vėl, važiuoju namo. Sėdžiu gale. Ir ta senutė priešais mane. Ta pati, arba tokia pati. Ir vėl spokso… Po to nueina prie durų, atsisuka, dar taip įdėmiai įdėmiai pasižiūri, mesteli man – Ragana!
Ir išlipa. Net kiti žmonės atsisuko. Čia jau tas dėmesys iš keistųjų. Toks man patinka, tik likau nesupratusi. O visgi… Vieni yra dievai, kiti demonai, matyt būna ir raganų… Tik taip tiesiai dar niekas nerėžė.
Kaip man šiaip sekasi? Pasaulis sudarytas iš smulkmenų. O jos dėliojasi palankiai. Mažos sėkmės… Troleibusas važiuoja ne savo maršrutu ir taip sutaupo laiko. Parduotuvėje randu kai ką, kas man labai patiko, po to dingo ir taip nuliūdino, kad net užsienio internetinėse parduotuvėse ieškojau. Ir vakar radau. Kas kad nesamus pinigus sumokėjau.
Ir knygomis apsikrovusi… Kaip niekada daug neskaitytų… Kokią dabar skaitau!! Kada nors papasakosiu. Kaip vėl gi MS sako, tai knyga “kiekvienam kuris bent kartą gyvenime yra tikrai mylėjęs”.
Tai taip ir gyvenu.
Iki
Salomėja

Labas labas, užeik užeik… Taip ir nesimatėm nuo tada, kai stovėjom ant kalno, o aš rinkausi sunkiausią kelią. Žinau. Beldei į mano duris, bet aš neatidariau. Pirmą kartą. Šiandien ir vėl atėjai. Žinai, visada sakau, kad jei kvieti ir atsisako, tai pakvieti antrą kartą. Jei vėl atsisako, tai trečią, o po to tiesiog nustoji kviesti. Todėl ir duris tau šiandien atidariau. Pabijojau, kad nustosi vaikščiot.
Matau, tavo akyse smalsumą. Nori sužinoti, kad gi nutiko nuo tada, kai stovėjom ant kalno, o aš rinkausi sunkiausią kelią.
Imk. Išviriau jausmų arbatos, pamenu kokia tau labiausiai patinka. Gal net ir papasakosiu. Taigi tada, kai mes stovėjom ant kalno, o aš rinkausi sunkiausią kelią… Pasirinkau teisingai. Patį sunkiausią. Tiesa, aš galiu sugalvot dar sunkesnių. Pavyzdžiui, tas pats takelis visiškai aklinoje tamsoje. Arba su sulaužyta koja ir be ramentų. Arba basomis per šaltį. Aha, prajuokinau… 🙂 O dabar bent mėnulis šviečia. Kaip jaučiuosi juo eidama? Tuo keliu, kuris sunkiausias? Kaip nepatyręs keliautojas. Kliūtis. Apeini. Džiaugiesi. Plėšikai. Pabėgi. Džiaugiesi. Dar viena neapeinama kliūtis ir … Na.
Sakai nekankint ir sakyt kas būna su neapeinama kliūtimi? Nežinau. Kol kas visos atrodo neįveikiamos, o paaiškėja, kad veltui panikavau. Galiu papasakot apie jausmus. Susidūrusi pradedi save keikt. Sakai, ei na kam man visa tai. Kvailė kvailė kvailė. Ir tris kartus pakartojus išsišiepiu, nes suprantu, kad tai netiesa. Porą keiksmažodžių įterpi. Dar porą. Pasėdi ant tos problemos ir paverki, dėl to kad juk tave visi įspėjo. Ir kai stovėjom ant to kalno… …rodė kitus takus. Bruko žemėlapius… GPS visokius.
Bet negi aš ne aš? O taip!!! Išgirdai šituos žodžius ir šypsaisi. Žinai, ką pasakysiu toliau? Ar ne? Taip tu teisus. Aš atsakysiu tau:
– Kas sakė, kad mes bijome sunkumų?
Aš imu viską. Nes jei neimsiu kliūčių, problemų ir bėdų, nesužinosiu koks jausmas jas įveikus. Nesvarbu iš tikrųjų ar tik savo galvoje. Iš tiesų gi viskas mūsų galvoje. Nes bus neįdomu. Net per lengvi kompiuteriniai žaidimai greitai nusibosta. Ir šitas kelias ilgas. Eisiu iki pabaigos:). Yra tam laiko.
O tu žiūrėk, arbata atšalo. Išvirsiu naujos.

Randi mane ir čia? O jau maniau, kad neblogai pasislėpiau. Išties… Kaip paradoksalu. Užsikarti į pačią vidinės būsenos viršūnę ir sakyti pasislėpiau. Bet viršūnė nesimato iš apačios. Užverti galvą ir kažkur ties antru kalno trečdaliu matai debesų kamuolius. Taip taip… Savisauga aš juos vadinu. Trapūs tokie. Bet kada gali išsisklaidyt. Galvoju, gal net noriu, kad jie išsklistų, kad matyčiausi kiekvienam snaiperiui, kiekvienam, kuris taikosi į mano esybę. Kad pagaliau taip atsiverčiau, nebebijočiau, pasakyčiau ką jaučiu. Kad manęs neslėgtų mintys apie tai, kad nesupras, išjuoks. Tiesa, dabar jau tų minčių mažiau… Žodis “supras” įgavo visai kitą reikšmę. Dabar tai skamba, kaip “tiesiog žinos”. Išsklaidžius savisaugos debesis galima smarkiai nudegti. Bet, o … Tačiau, gal tas skausmo jausmas ne toks jau ir baisus? Bet ko tu stovi ten apačioje? Jei jau atėjai tai netingėk. Užkopk iki manęs. Nes net nesu tikra ar girdi tai ką šaukiu. Čia pas mane viršuje vėjas. Nešioja svajones, mintis ir norus. Vienus nupučia tolyn. Nebereikalingi jie man. O kiti atskrieja. Veliasi man į plaukus, verčia ašaroti akis… Netikros ašaros. Tai tik vėjo sukeltas padarinys. Bet žinau. Žinau ir jaučiu, kad dar verksiu. Tik tas verksmas bus teigiamas. Nes po to gal jau niekada nebereikės verkti. Mano paskutinės ašaros bus sūrios, kaip ir priklauso. Drąsiau, žiūrėk jau nemažai užkopei. Taip. Ten apačioje mažai kliūčių. Tvirti pamatai to kas esu. Tvirti pamatai blogio, nes blogis nugali pasaulį. Tvirti pamatai gėrio. Nes gėris nugali kitą pasaulį. Kiek tų pasaulių? Daug. Bet manęs dabar nėra nė viename. Čia viršūnėje… prasklaidžiusi minėtus debesis aš matau toli. Matau kokios galimybės atsiveria. Ir… O svetimieji Demonai, aš labiausiai linkusi eiti sunkiausiu keliu. Keliu, kuriame galiu netgi žūti. Keliu, nuo kurio visi mane atkalbinės. Rodys žemėlapius ir įvairiausius takelius. Ir tu tarp jų. Sakysi, kam tau to reikia? Į aną pusę tave gali nuvežti limuzinas. Bet aš esu kokia esu. Pažįstama? Užčiuopusi mažą siūlelį, kurio ieškojau visą gyvenimą, aš negaliu jo paleisti. Tiesiog negaliu. Štai užkopei dar aukščiau. Jau šaukti man taip nebereikia. Galiu visai ramiai tau pasakyti. Yra kaip yra. Galiu kankinti save dabar. Arba galiu iš visos širdies džiaugtis tuo kas vyksta. Taip… Šitas kalnas aukštas. Bet tu jau įveikei. Dabar iš vis galiu nebekalbėti, nes tu girdi manas mintis. Ką sako mintys? Ar girdi? Kaip jauteisi, kai pirmą kartą šokai parašiutu? Aš tai dviprasmiškai. Bijau. Noriu. Bijau. Bet noriu. Bijau. Bet labai noriu. Pažįstama? O kai iššoksti? Kaip tada? Kokius jausmus sužadina ta nepakartojama tyla? O kai nusileidi? Vis dar girdi mano mintis? Jos sako, kad myli… Štai tu ir čia pat. Duok man ranką ir eikime sunkiausiu keliu. Į juodai baltą pasaulį. Arba spalvotą. Turim teisę nuspręsti.