Apkabinimas

Kai skaitysi šį naktinį įrašą, suprasi, kad apkabinimas skirtas tau. Nes ne veltui šiandien manęs ieškojai.
Apkabinu, tam kad galėtum ant mano peties išsiverkti.
Verk. Nes nėra nieko skaudžiau už užsidarančias duris. Ir žinojimą, kad niekada jos neatsivers. Sakei, kad išmetei raktus, kad pagundos nekiltų vėl jų atverti. Tikiuosi išmetei juos ten, kur negalėsi rasti ir pasiimti.
Verk. Aš vis dar tave apkabinusi. Girdžiu, kaip stūgauja vilkai. Girdžiu dužtančio stiklo garsą. Girdžiu, kaip į gilią upę krenta geriausi prisiminimai. Norisi šokti paskui juos? Bet tegu plaukia. Kažkas stovės ant kranto. O tavo prisiminimai plaukdami pro šalį gal pradžiugins jiems dieną.
Verk. Nors nebūtinai tavo skruostais rieda ašaros. Ašaros tai tik sūrus vanduo. Aš nušluostysiu tas tikras, kurių nerodai niekam. Bet gi žinai, kad dėl tam tikrų gebėjimų jas matau. Pilnas kambarys nematamų ašarų, besijungiančių į mozaikas…
Verk, arba pyk, rėk, drąskykis kaip katė, arba susisuk kaip šuniukas po suolu.
Verk. Verk iš laimės dėl to kiek daug dar laukia. Kiek kartų taip verksi? Vadinasi tiek kartų prieš tai patirsi. Dėl tų patirčių juk verta verkti po to. Po to.
Verk. Bet žinok, kad yra kas apkabina.