Įvaizdis

Ech, kartais gi supranti, kad turi tam tikrą įvaizdį draugų rate.
Štai vakar pas mane atkulniavo draugė. Arbatėlės. Atšuoliavusi pareiškė, kad eidama gi spėliojo, kuris mano aukštas. Tas ar anas? Buvo lengva atspėti žiūrint iš lauko, nes gi na pasak draugės, tai ant Salomėjos lango tikrai negali būti gėlės. Taip va ir atspėjo aukštą. Taigi, aišku, kad pas mane gėlės negali būt. Nebent man užeitų sadismo priepolis ir nuspręsčiau ką nors lėėėtai nužudyti. Bet gėlės neverkia, tai kaži ar sadismo poreikis būtų patenkintas.
O šiandien troleibuse mane kalbino kažkokia močiutė. Pamačiusi mano raudonas pirštines (mes laikėmės už to paties stulpo) pradėjo kalbėti apie orą. O po to sako man:
– Jūs nekalbat, bet taip mielai šypsotės, kad norisi kalbinti.
Aha aha. Va čia tai man naujiena. Aš net pati nepastebėjau, kad šypsausi. Susigadinsiu pikčiurnos niurzglės įvaizdį. Negerai kažkaip.
Darbe štai turiu susikūrusi, nieko nedirbančios, bet viską spėjančios įvaizdį. Negeras tas įvaizdis, susidarė dėl mano ramumo, nesikišimo niekur. Dirbi sau ramiai, nematomai. Bet jau geriau gal kai mato pastangas. Nes atsibodo jau požiūris, kad darbai patys pasidaro, o aš čia kaip ir ne prie ko.
O pastaruoju metu atnaujinusi nemažai pažinčių, sužinojau daug įdomybių apie save. Keistokokas įvaizdis susiformavo pas žmones, su kuriais nebendravau.